Lietuvos fotografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Lietuvos kultūra
Lietuvos kultūraBaltic Cross.JPG
Praktikos
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Lietuvos fotografija yra istorinis laikotarpis, kada Lietuvoje užsiimta profesionalia ir mėgėjiška fotografija. Šis laikotarpis sutampa su pasaulinės fotografijos istorija ir apima apie 170 metų: nuo XIX amžiaus vidurio iki šių dienų. Jos vystymuisi įtakos turėjo įvairūs tarptautiniai fotografijos išradimai, pramonės evoliucija, fotografija besidomėjusios asmenybės, pasaulinės fotografijos tendencijos ir reikšmingos istorinės aplinkybės.

1839 metai: fotografijos atsiradimas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fotografijos istorija Lietuvoje prasidėjo 1839 m., kai buvo išrasta dagerotipija. Tų pačių metų vasarą buvo padarytos Verkių rūmų, esančių prie Vilniaus, nuotraukos. Po kelerių metų Vilniuje apsilankė pirmieji uždarbiaujantys dagerotipistai. Dagerotipiniai portretai buvo gaminami ant metalinių plokštelių, padengtų šviesai jautriu sidabro jodido sluoksniu. Šiuo būdu padarytų portretų pusės būdavo veidrodiškai sukeistos – dešinioji kairėje, kairioji dešinėje. Procesas neturėjo tarpinio negatyvo, todėl atvaizdo nebuvo galima padauginti.

1845 metais Vilniuje atidaryta pirmoji vilniečio Rozensono ateljė, su trumpomis pertraukomis veikusi iki 1863 m.

1854-1864 metai: pirmasis Lietuvos fotografijos laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmuoju Lietuvos fotografijos istorijos laikotarpiu laikytini 1854-1864 m. Tuomet fotografija buvo amatas ir į meną nepretendavo. Pagrindinis nuotraukų formatas buvo vadinamasis "visit carte" (6x9,10x15,13x18cm). Dominavo portretai visu ūgiu, formate 6x9 – iki pusės. Fotografuojamieji arba stovėdavo, arba sėdėdavo.

Vilnius. Lukiškių aikštė, 1860 m. Abdono Korzono nuotrauka

Vyravo portretinė fotografija, tačiau jau apie 1860 m. buvo pradėti sudarinėti Vilniaus vaizdų albumai. Iki šių dienų yra išlikę apie 80 seniausių Abdono Korzono (pirmasis pradėjo fotografuoti už atlejė sienų), Alberto Swieykowskio ir Vilhelmo Zacharčiko nuotraukų. Juzefas Čechavičius per du savo veiklos Vilniuje dešimtmečius padarė per 200 meninės ir istorinės ikonografinės vertės Vilniaus miesto ir apylinkių vaizdų nuotraukų.

Žvėrynas. Juozapo Čechovičiaus nuotrauka

Fotografija pasitarnavo ir 1863 m. sukilimui. Sukilimo vadų portretai buvo dauginami ir platinami. Daugelis sukilėlių, pasitraukdami į miškus ar kaudamiesi su caro kariuomene, tokius portretus pasiimdavo kartu su savimi.

Zigmantas Sierakauskas. Abdono Korzono nuotrauka.

1864-1905 metai: fotografija tarnauja mokslui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fotografija imta naudoti mokslo reikalams. 1866 m. Vilniaus observatorijoje buvo įrengtas antras pasaulyje heliografas, kuriuo buvo fotografuojamos saulės dėmės. Fotografija taip pat naudota muziejininkystėje: 1864 m. dailininkas S. Petrovas fotografavo muziejų eksponatus. Povilas Višinskis, rengdamas studiją apie žemaičių antropologiją, 1896 ir 1897 m. fotografavo etnografinius vaizdus. A. Jaroševičius parengė puikų Lietuvos kryžių albumą, kuriam medžiagą susirinko fotografuodamas. 1872 m. Aleksandras Štrausas Vilniaus imperatoriškosios medicinos draugijos pranešimams iliustruoti fotografavo ligonius.

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje populiarėjant fotografijai, atsirado daugiau fotoaparatų ir fotografijos reikmenų parduotuvių, prie kurių steigtos specialios laboratorijos mėgėjams.

1904-1918 metai: pirmieji fotožurnalistikos žingsniai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai buvo panaikintas spaudos lietuviškais rašmenimis draudimas, pagausėjo ir įvairėjo leidžiama spauda. Išaugo iliustracijų ir fotografijų poreikis periodiniuose leidiniuose. Šiuo laikotarpiu profesionalūs fotografai savo ateljė įrengė pirmąsias cinkografijas ir galėjo gamintis reikiamas klišes, fotografijų nebereikėjo gabenti į Varšuvą, Rygą ar Karaliaučių. Didėjo nuotraukų spaudai pardavimai.

Lietuvos fotožurnalistikos pradžia yra laikytini 1905 m. Tais metais „Vilniaus žiniose“ buvo išspausdinta 31 fotografija. Jų tematika nelabai įvairi – tai užsienio karvedžių ir politikos veikėjų portretai, gamtos, jūros peizažai, Vilniaus architektūra, sodybos, miestelių ir apylinkių vaizdai.

Tuo metu tebuvo 2 fotožurnalistikos žanrai: foto iliustracija (laisvoji) ir foto informacija (iš įvykio vietos). Ilgainiui leidinių viršeliuose pradėta spausdinti portretus, peizažus, grupinius portretus ar patalpinti netgi dvi fotografijas. Taip pat buvo praktikuojamas klišių skolinimasis. Tiražai buvo nedideli, klišės nesusidėvėdavo, todėl būdavo perleidžiamos kitiems leidiniams.

Daugiausia fotografijų 1904-1918 m. paskelbė šie Vilniuje leisti laikraščiai ir žurnalai: „Aušra“ (128), „Vairas“ (123), „Lietuvos ūkininkas“ (97), „Liuosoji valanda“ (65), „Šaltinis“ (52), „Lietuvių tauta“ (41), „Vilniaus žinios“ (31), „Lietuvos bitininkas“ (27).

Fotožurnalistika galutinai susiformavo 1933 m. ir tapo svarbia sudedamąja žurnalistikos dalimi.

1918-1940: fotografijos mėgėjų indėlis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo laikotarpiu Lietuvos fotografija buvo plėtojama daugiausia pavienių entuziastų inteligentų kaip P. Babickas, S. Kolupaila, I. Končius, K. Laucius, V. Augustinas, A. Naruševičius, K. Daugėla. Jų darbai atspindėjo realizmą.

Petro Babicko iniciatyva 1933 m. įkurta Fotomėgėjų sąjunga. Jos nariai rengė parodas, leido periodiką, tuo nemažai pakėlė fotografijos mėgėjų kultūros lygį. Fotografiją stengtasi pradėti vadinti menu. Fotografijos parodų eksponatus aptardavo aktyviausi fotografai praktikai, tačiau savo vertinimų jie nesugebėdavo pagrįsti estetinėmis kategorijomis – teorija buvo atsilikusi nuo praktikos. Kvalifikuota diskusija apie fotografijos vietą kultūroje buvo tik epizodinė, teorinių žinių semtasi iš užsienio šaltinių.

1936 m. Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungoje pradėjo veikti fotografijos sekcija, organizavusi parodas, foto konkursus. Lietuvos fotografai 1937 m. pasaulinei Paryžiaus technikos ir meno parodai pateikė per 100 nuotraukų, geriausiai vaizduojančių Lietuvos gamtą, pastatus ir tipus. Lietuviai fiksavo savo krašto gamtą, nykstančią etnografiją. Visą savo gyvenimą Lietuvos kaimo tradicijoms fiksuoti paskyrė Balys Buračas, palikęs per 10 tūkstančių negatyvų.

XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje fotografija įsitvirtino atvirukų, iliustruotų knygų ir albumu leidyboje. Tam buvo naudojamos tik pačios geriausios fotografijos: daugiausia su Lietuvos miestų ir miestelių vaizdais, gamtovaizdžiais, o vėliau ir žymesnių aktorių portretais. Fotomėgėjai Tadas Ivanauskas, Matas Šalčius, Antanas Poška iliustravo savo knygas pačių darytomis fotografijomis. Po 1930 m. pradėta leisti daug ir įvairių proginių albumų, iš pradžių tai buvo Vilniaus vaizdų fotoorginalų rinkiniai (autoriai: J. Čechavičius, S. Fileris), vėliau padauginti poligrafiniu būdu.

Lietuvos kaimą fotografavęs B. Buračas 1929 m.

Fotografijos situacija Vilniuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmojo pasaulinio karo metu fotografija Vilniuje smuko. Nebeliko meniškai išprususių žmonių, tačiau fotografų daugėjo. Įvairios įstaigos, žinybos, įmonės, draugijos, susivienijimai pageidavo fotografijose įamžinti savo veiklą.

Žymesni to meto fotografai: A. Skurjota, L. Mizenecas, broliai Šerai, L. Šemaška. Valdžia juos kviesdavo fotografuoti įvairias ceremonijas, iškilmes, vyriausybinius priėmimus, kariuomenės paradus.

Užsienyje pagarsėjęs fotografas Janas Bulhakas profesionaliai fotografavo teatro spektaklius, aktorius, mokslininkus, Vilniaus universiteto patalpas, bažnytinių indų kolekcijas, audinius muziejaus fonduose, interjerus, gatves, priemiesčius ir gamtą. Jo darbai yra laikomi meninės peizažinės fotografijos pirmtakais Lietuvoje. J. Bulhakas daug nusipelnė senojo Vilniaus ikonografijai, nes kruopščiai fotografavo senamiestį. Taip pat aktyviai dalyvavo net 174 tarptautinėse parodose, daug reiškėsi kaip publicistas ir fotografijos teoretikas: parašė 4 knygas apie fotografijos techniką ir estetiką.


1919 m. Vilniuje buvo įkurta Meninės fotografijos katedra Vilniaus Universiteto Dailės fakultete. To meto Europoje tai buvo septintoji mokykla, kurioje buvo dėstomas fotografijos menas.

1926 m. Vilniuje susikūrė 2 kūrybiniai sambūriai – Vilniaus fotoklubas ir Vilniaus fotomėgėjų draugija. Draugija sutelkė pradedančius fotografuoti megėjus, organizuodavo pratybas ir parodas. Fotoklubas būrė profesionalesnius fotografus.

Po Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir Vilniaus krašto praradimo fotografija tarpukario metais Vilniuje vystėsi Lenkijos fotografijos kontekste, tačiau savo pozicijų neapleido lietuvių fotografai.

Fotografijos situacija Kaune[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Pirmojo pasaulinio karo naujoje Kaune buvo likę tik trys fotografai: A. Kliučinskas, B. Savsenavičius ir Š. Bajeras.

1920 m. fotografų profesionalų padaugėjo, o 1921 m. veikė jau 15 ateljė. Per 10 nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metų profesionalių fotoateljė Kaune padvigubėjo – buvo jau 30. Vieni fotografavo studijose, kiti – pagal iškvietimus, treti gamino grupines vinjetes, kūrė įmantrius portretus. Šiame mieste buvo susiformavusios 3 fotografų grupės: ateljė dirbantys profesionalai, foto mėgėjų ir laisvo verslo fotografai. Pastarieji namie turėjo įsirengę laboratorijas ir atlikdavo įvairių asmenų, įstaigų, organizacijų užsakymus.

1945-1991 metai: fotografijos raida okupuotoje Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iškart po Antrojo pasaulinio karo labiau vystėsi fotožurnalistika, o fotografijose vyravo plakatinis stilius, stengtasi perdėtai dailinti tikrovę. Bendrai okupuotoje Lietuvoje keitėsi fotografijos parodų turinys, funkcijos, eksponavimo sąlygos.

1945 m. J. Kacenbergas (J. Kalnaitis) ir Ch. Levinas tapo sovietinio oficiozoTiesa“ fotokorespondentais. 1946 m. „Valstiečių laikraštyje“ pradėjo dirbti M. Rebis. Jie su redakcijos užduotimis važinėjo po Lietuvą ir fotografavo pokario gyvenimą, įvairiausių profesijų žmones, kultūros įvykius.

Ilja Fišeris (J. Žvejas) fotografavo pokario metų Lietuvos kultūrinius įvykius, dalyvavo daugelyje fotoparodų, turėjo sukaupęs unikalų Lietuvos baleto archyvą. Jis vienas pirmųjų pradėjo naudoti originalią linijinę perspektyvą, apatinį rakursą.

1947 m. Kaune buvo įsteigta Fotografijos meno studija.

Nuo 1952 m. Lietuvos žurnaluose pradėtos spausdinti spalvotos fotografijos (iki tol naudotos paspalvintos nespalvotos nuotraukos). Pirmąsias spalvotąsias fotografijas žurnaluose spausdino V. Sparnaitis, A. Mockus, M. Rebis, H. Paluševičius, J. Kacenbergas, A. Karosas, P. Karpavičius ir kt.

1958 m. įsteigta Respublikinė fotografijos sekcija prie Žurnalistų sąjungos.

Nieko keisto, kad sovietinio režimo laikais fotoeksperimentai menininkams būdavo griežtai draudžiami. Akcentuoti tarybinės tikrovės negražumą buvo draudžiama. Tokie poelgiai galėjo būti interpretuojami kaip nusikaltimas, antitarybinė veikla. Vyravo „socialistinis realizmas“.

7-to dešimtmečio pabaigoje Lietuvos fotografų Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko darbai vaizdavo kasdienišką kaimo gyvenimo realybę, padarė nemažą poveikį visos tuometinės Tarybų Sąjungos fotografijai.

1969 m. buvo įkurta Lietuvos fotomenininkų draugija, pradėjusi vadovauti fotomenininkų parodinei ir leidybinei veiklai. Lietuvos fotografų darbais imta domėtis ir užsienyje.

8-tame ir 9-ame dešimtmečiuose kito lietuvių fotografų darbų stilistika ir tematika: į antrą planą traukėsi beveik 20 metų dominavusios kaimo temos, užleisdamos vietą miesto gyvenimo vaizdams. Fotografijose buvo mažiau lyriškumo, atviras jausmingumo, romantiško idealizavimo. Sumažėjo polinkis fotografuoti viešuosius renginius, šventes. Fotografai darėsi atidesni kasdienybei, įdėmiau ir analitiškiau žvelgė į tuos gyvenimo reiškinius, kurie lėmė žmonių ateitį.

R. Rakauskas - žymus okupuotos Lietuvos fotografas

Nepriklausoma Lietuva: naujosios technologijos fotografijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per Nepriklausomybės metus Lietuvos fotografija tapo svarbi postmodernistinės estetikos dalis ir pradėjo plisti šiuolaikiniame vaizduojamajame mene. Nuolat tobulėjančios skaitmeninės fotografijos technologijos sudarė palankias sąlygas sukurti įspūdingus, virtualius fotorealybės efektus.

Pagal fotografijų pobūdį ir atliekamas funkcijas išskiriamos 4 jų rūšys:

  • žurnalistinė,
  • meninė,
  • „įvaizdžių“,
  • „virtualioji“.

Nuo 2000 m. itin sėkmingai plėtojama spaudos fotografija. Ji turi savo metraštį, parodas, apdovanojimus. Pagausėjo leidyba: kasmet išleidžiama apie keliasdešimt fotografijos knygų, eina keli periodiniai fotografijos žurnalai, tik skiriasi jų paskirtis ir kokybė.

Fotografijos istorija ir šiuolaikinės fotografija yra daugiau tyrinėjama. Svarbiausi darbai apie Lietuvos fotografiją: Agnės Narušytės studija „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“, Vytauto Michelkevičiaus ir kolegų parengta knyga „Fotografijos. Istorijos. Žemėlapiai“, Stanislovo Žvirgždo išverstos trys fotografijos klasiko Jano Bułhako knygos, Margaritos Matulytės parengti leidiniai iš fotografijos istorijos. Gausu straipsnių, recenzijų kultūrinėje spaudoje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]