Petronėlė Orintaitė
| Petronėlė Orintaitė | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1905 m. vasario 18 d. Liepalotai, Lukšių valsčius |
| Mirė | 1999 m. gruodžio 16 d. (94 metai) Los Andželas, JAV |
| Palaidotas (-a) | Meištų kapinėse |
| Sutuoktinis (-ė) | Kazys Januta |
| Vaikai | Donatas Januta |
| Veikla | pedagogė, poetė, prozininkė, visuomenės veikėja |
| Alma mater | 1929 m. Lietuvos universitetas |
Petronėlė Orintaitė-Janutienė (1905 m. vasario 18 d. Liepalotuose, Lukšių valsčius – 1999 m. gruodžio 16 d. Los Andžele, JAV) – Lietuvos pedagogė, poetė, prozininkė, visuomenės veikėja.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lankė Keturnaujienos pradžios mokyklą. 1925 m. baigė Vilkaviškio gimnaziją. 1929 m. baigė Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą.
1929 m. mokytojavo Tauragės mokytojų seminarijoje, 1930 m. Mažeikių gimnazijoje, 1931 m. Vilkaviškio gimnazijoje. 1932–1937 m. Šiaulių gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, vadovavo gimnazijos literatų būreliui, organizavo mieste švietėjiškus renginius.
1936 m. buvo vienintelė Salomėjos Nėries sutuoktuvių Paryžiuje su skulptoriumi Bernardu Buču liudininkė.[1] 1937–1939 m. dirbo Kaune, 1939–1943 m. Vilniuje, 1943 m. vėl Vilkaviškyje.
1939 m. susituokė su teisininku Kaziu Januta (1912-2006), sūnus Donatas Januta (g. 1941 m.).[2]
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1945–1949 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Augsburgo lietuvių gimnazijoje. 1949 m. persikėlė į Čikagą (JAV), 1959 m. – į Los Andželą.[3]
Palaidota Meištų kapinėse (Kudirkos Naumiestis). 2005 m. Keturnaujienos kaime pastatytas skulptoriaus Juliaus Narušio sukurtas paminklas rašytojai, pradinėje mokykloje – jai skirtas muziejus.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmuosius ėilėraščius paskelbė 1926 m., kūrė knygeles vaikams.[4] Slapyvardžiai: Zanavykų Ašara, Petro Nella, Balė Vaivorytė, Balė Voveraitė. Eilėraščius ir apsakymus spausdino „Naujojoje vaidilutėje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Lietuvos aide“, „Dienovidyje“, „Eglutėje“ ir kt. 1965 m. išleido atsiminimus apie Salomėją Nėrį „Ką laumės lėmė“. Nuo 1992 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Realistinėje lietuvių prozoje brėžė feministinę kryptį.
Poezijos rinkiniai:
- Vingių vingiai, 1930 m.
- Dirvonų dukterims, 1939 m.
- Šulinys sodyboje, 1951 m.
- Legendų liepsnos, 1986 m.
Apsakymų rinkiniai:
- Paslėpta žaizda, 1934 m.
- Daubiškės inteligentai, 1937 m.
- Ką laumės lėmė Liepalotų medynuose, Biografija, 2006 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Donatas Januta. Petronėlė Orintaitė ir Nėries Nekrologas[neveikianti nuoroda]
- ↑ JAV lietuvio netektis // XXI amžius, Nr. 62 (1462), 2006-08-23 Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.lle.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&ID=1685&-find= Archyvuota kopija 2011-09-16 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Vincas Natkevičius. Petronėlės Orintaitės romanai
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- J. Kundrotas. Gyvenimas kaip legenda, 2000 m.
- V. Čeplinskas. Pokalbiai, 2000 m.
- Petronėlė Orintaitė: bibliografinė rodyklė, 1925-2000 (sud. Dalia Striogaitė). - Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002 - 107 p.
- Petronėlė Orintaitė – rašytoja ir rašytojų mokytoja: prisiminimai, straipsniai, eilėraščiai (sud. Birutė Juškienė, Asta Velioniškienė). - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. - 54 p. - ISBN 9986-39-391-4