Filomatai

Filomatai (gr. philomates „mokslo mylėtojai“) – slapta anticarinė Vilniaus universiteto studentų draugija, veikusi 1817–1823 m.

Filomatų draugija buvo įkurta 1817 m. kaip savišvietos ir moralinio tobulėjimo organizacija. Tarp jos įkūrėjų buvo Adomas Mickevičius ir Tomas Zanas. 1818 m. į draugiją buvo priimtas Jonas Čečiotas, o 1819 m. – jauniausias amžiumi Ignotas Domeika. Draugija reguliariai rengė susirinkimus, kur buvo nagrinėjami jos narių parašyti moksliniai referatai ir grožinė kūryba. Filomatai domėjosi ir Lietuvos istorija, kraštotyra, 1821 m. parengė instrukciją Lietuvos parapijoms aprašyti. Palaipsniui draugija ėmė iš grynai mokslinės veiklos orientuotis į prielaidų (pirmiausia kultūrinių, moralinių) išsivadavimui iš carinės Rusijos valdžios kūrimą. Pirmiausia buvo imta plėsti įtaką studijuojančio jaunimo tarpe, kuriant filomatų vadovaujamas, bet savarankiškai veikiančias organizacijas. Viena iš tokių buvo T. Zano sukurta filaretų draugija.

1823 m. carinė valdžia susekė ir suėmė aktyviausius Vilniaus universiteto studentų slaptųjų organizacijų veikėjus. Buvo suimti 108 asmenys, t. y., apie aštuntoji dalis visų Vilniaus universiteto studentų. Filaretų procesas, kaip jis buvo oficialiai vadinamas sulaukė plataus atgarsio visuomenėje. Daugelis suimtųjų išbuvo nelaisvėje apie 7 mėnesius, 1824 m. paskelbus nuosprendį, didesnė dalis buvo išlaisvinti, o 20, iš kurių 10 buvo filomatai, buvo nubausti tremtimi iš Lietuvos. Tarp ištremtųjų pateko ir Adomas Mickevičius, vienas iš radikaliausių filomatų draugijos narių. Ryšium su filomatų byla iš universiteto buvo atleisti profesoriai I. Danilavičius, J. Lelevelis ir M. Bobrovskis, apkaltinti žalinga įtaka jaunimui.

Vilniaus filomatų draugijos susidarymo, veiklos ir žlugimo aplinkybės

Vakarų Europos universitetuose studentų draugijos pradėjo kurtis XVIII amžiuje. Vilniaus universitete pirmosios studentų draugijos atsirado tik 1803 metais buvusią Vilniaus vyriausiąją mokyklą reorganizavus į Vilniaus imperatoriškąjį universitetą. Tais pačiais metais Vilniaus universitete buvo įkurta pirmoji pasaulyje Politinės ekonomijos katedra. Šios katedros atsiradimas galėjo turėti įtakos studentų ekonominėms diskusijoms, kas galėjo daryti įtaką vėlesnių mokslinių ir politinių studentų draugijų, tarp jų ir Filomatų, susidarymą.

Vytauto Skuodžio teigimu 1804 metų kovą studentas Juozapas Tvardovskis (būsimasis Vilniaus universiteto rektorius) įsteigė Fizikos ir matematikos draugiją, kuriai priklausė tik septyni studentai. Tarp jų buvo būsimieji profesoriai L. Brodovskis ir J. Tvardovskis, būsimasis visuomenės veikėjas K. Kontrimas. Jie pradėjo leisti laikraštį „Tygodnik Wilenski“ („Vilniaus savaitraštis„). 1805 metų pabaigoje įkurta Moralinių mokslų draugija, kurios nariu buvo ir Joakimas Lelevelis, vėliau tapęs to paties universiteto profesoriumi. Beveik tuo pačiu metu įsisteigė Laisvųjų menų draugija. Pirmojoje draugijoje buvo 10–15 studentų, antrojoje – 8. Vėliau tos trys savišvietos draugijos susijungė į Mokslų ir menų draugiją. 1808 m. jos prezidentu buvo išrinktas Simonas Feliksas Žukovskis, graikų ir lotynų kalbų adjunktas, o pati draugija pavadinta Filomatų (gr. philomates 'mokslo mylėtojai'). XVIII a. pabaigoje filomatais vadinosi kai kurios Vakarų Europos mokslo draugijos. Vilniaus universiteto rektorius J. Sniadeckis, nepritardamas Filomatų draugijoje vykstančioms laisvoms diskusijoms ir baimindamasis, kad tos diskusijos gali virsti politikavimu, po kelių mėnesių draugijos veiklą uždraudė. Nėra jokios informacijos, kad iki 1816–1817 metų, Vilniaus universitete būtų veikusios studentų draugijos.

Kiti šaltiniai nurodo, kad filomatai savo veiklą pradėjo tik 1817 metais, kai šiuo vardu pasivadino slaptas aktyviausių ir gabiausių universiteto studentų būrelis. P. Šalčiaus raštuose galima rasti teiginį, kad Joachimas Lelevelis, tuo metu jau dėstęs Vilniaus universitete, buvo „idėjinis jų vadovas“. Dėl to vėliau carinė valdžia pašalino ji iš užimamų pareigų.

Pagrindiniai atsinaujinusio filomatų būrelio įkūrėjai buvo Tomas Zanas, Adomas Mickevičius, Juozapas Ježovskis, Anupras Petraškevičius, Erazmas Poliušinskis ir Brunonas Sucheckis. Vėliau, iki 1822 metų buvo priimti dar trylika narių, kurių tarpe buvo tokie iki šiol įžymūs žmonės, kaip Ignas Domeika, Jonas Čečiotas, Juozapas Kovalevskis ir kiti. Filomatų draugija buvo padalinta į du skyrius: „literatūros ir moralinių mokslų“ ir „fizikos – matematikos ir medicinos“. Visai Filomatų draugijai vadovavo Juozapas Ježovskis.

Pradiniai Filomatų draugijos tikslai buvo gilintis į mokslą. Pabrėžiamas draugijos veiklos slaptumas. Iš įstatų matyti, kad draugija atsiribojo nuo politinių diskusijų. Susirinkimuose filomatai skaitydavo referatus mokslo klausimais ir savo kūrybą, vykdavo diskusijos. Referatai turėjo būti mokslinio lygio.

Kai 1819 metais buvo priimtas naujas draugijos statutas, joje pradėjo atviriau reikštis patriotinės nuotaikos. Pradėta vadovautis šūkiu: „Dora, mokslas, tėvynė!“ Užsibrėžtas tikslas vadovauti visam demokratiškai nusiteikusiam jaunimui. Filomatų veiklai pamažu įgyjant politinį pobūdį, jos nariai slapta siekė atkurti buvusios vieningos Lenkijos ir Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Jie buvo įsitikinę, kad tam tikslui visų pirma būtina kelti krašto ekonomiką ir kultūrą, siekti panaikinti baudžiavą. Todėl stengėsi įvairiapusiškai pažinti kraštą, kuriame patys gyvena. Jų tikslas buvo įgyvendinti Lietuvoje Didžiosios prancūzų revoliucijos idealus – laisvę, lygybę ir brolybę.

Filomatai buvo sugalvoję leisti legalų žurnalą „Mlodzieniec Litewski“ (Lietuvos jaunuolis). Žurnale buvo rašoma visa, kas susiję su krašto ūkio ir technikos pažanga, švietimu, moralės ir dorovės principais. Leidinyje taip pat buvo rašoma apie valstiečių asmens laisvės ir jų buities gerinimo klausimus, didelis dėmesys skiriamas žemdirbystei, ekonomikai, prekybai. Duomenų, kiek buvo išleista žurnalo numerių, nėra, tačiau apie jo leidimą istorikai nustatė iš išlikusių draugijos narių laiškų.

Nedidelė filomatų grupė veikė slaptai, neketino didinti draugijos narių skaičiaus. Tačiau filomatai buvo pasiryžę plėsti savo įtaką studentijai, slėpdami savo narystę. Filomatai, siekdami paveikti kitas, ne studentų organizacijas, patys stengėsi į jas prasiskverbti. Siekdami skleisti savo idėjas, filomatai pradėjo organizuoti studentų būrelius. Sužinoję apie kurią nors savaime susibūrusią grupę, stengėsi daryti įtaką jos veiklai, o nepavykus – ją sužlugdyti.

Tomas Zanas, 1820 metų pavasarį artimiausiose Vilniaus apylinkėse rengdavo studentų gegužines, kurių metu buvo įsteigta Spindulingųjų draugija. Po kelių mėnesių, kai draugijos veikla buvo sustabdyta, filomatai iš spindulingųjų atrinko keletą dešimčių patikimų studentų ir įkūrė slaptą Filaretų draugiją (graikiškai philaretos 'doros mylėtojas'), kurios narių skaičius vėliau išaugo iki 176. Siekta, kad draugijos nariai rimtai žiūrėtų į mokslą ir mokslinį lavinimąsi. Filomatai, darydami įtaką studentams, siekė, kad šie gerai mokytųsi, o baigę mokslus dirbtų tautos labui. Jie įsteigė Mokslo komitetą, kurio tikslas buvo padėti filaretams siekti mokslo žinių. Ketino įkurti mokslinę biblioteką ir skaityklą. Komitetas surengė kursus, kur buvo dėstoma istorija ir hodogetika (auklėjimo ir mokslinio darbo metodika). Filomatų ir Filaretų sąjūdžio idėjos bei nuostatos turėjo įtakos ir suaktyvėjusiam lietuvių tautiniam, kultūriniam gyvenimui.

1820–1822 metais Europoje stiprėjo revoliucingai nusiteikusio jaunimo judėjimai. Tai ypač kėlė carinės valdžios įtarimus ir skatino atidžiau sekti Vilniaus jaunimo organizacijas. Vilniaus universiteto vadovybė dėl studentų draugijų nesijautė saugi, todėl siekė nutraukti jų veiklą. 1823 m. carinė valdžia susekė ir suėmė aktyviausius Vilniaus universiteto studentų slaptųjų organizacijų veikėjus. Buvo suimti 108 asmenys, t. y. apie aštuntoji dalis visų Vilniaus universiteto studentų. „Filaretų procesas“, kaip jis buvo oficialiai vadinamas sulaukė plataus atgarsio visuomenėje ir paskatino įvairių Lietuvos mokyklų mokinių patriotinius judėjimus. Daugelis suimtųjų išbuvo nelaisvėje apie 7 mėnesius, 1824 m. paskelbus nuosprendį, didesnė dalis buvo išlaisvinti, o 20, iš kurių 10 buvo filomatai, buvo nubausti tremtimi iš Lietuvos. Ryšium su filomatų byla iš universiteto buvo atleisti profesoriai I. Danilavičius, J. Lelevelis ir M. Bobrovskis, apkaltinti žalinga įtaka jaunimui.

Filomatų edukacinės ir socialinės – ekonominės programos

Vienas iš pagrindinių Filomatų tikslų buvo pasitarnauti savo visuomenei, todėl jie ėmė domėtis gimtuoju kraštu ir jo istorija. Filomatai stengėsi pažinti savo kraštą, kad galėtų sėkmingiau darbuotis jo gerovei. V. Skuodis rašė, kad 1819 metais kalbėdami apie draugijos tikslus, filomatai pabrėžė, kad ji privalo siekti, jog būtų iš pagrindų išplėstas tautos švietimas, pagerintas mokymas. Filomatai svarstė ir specialius pedagogikos klausimus ir ypač daug dėmesio skyrė duomenų apie esamą švietimo padėti rinkimui ir analizavimui, bei vadovėlių vertimui, ruošiant juos Lietuvos mokykloms. Švietimą filomatai laikė bendra sąlyga, be kurios neįmanoma spręsti socialinių – ekonominių problemų.

1821 metais filomatai svarstė P. J. Malevskio parengtą pranešimą „Statistinių žinių rinkimo projektas“, po ko buvo įsteigtas Statistikos komitetas. Jų įsitikinimu, siekiant geriau pažinti kraštą, būtina atlikti statistinius tyrimus. Komitetas parengė plačią „Instrukciją N gubernijos, N pavieto N parapijai aprašyti“. Tos instrukcijos „Švietimo“ skyrių parengė P. Malevskis, „Gyventojų“ – K. Piaseckis, „Papročių“ – Eismontas, „Pramonės“ – Parembskis ir S. Kozakevičius. Instrukcijoje buvo ir kitų skyrių. Joje taip pat buvo klausimų apie geografinę padėtį ir kitus geografinius ypatumus, apie politinį krašto gyvenimą, gyventojų nuotaikas, kiek ir kokio karinio laipsnio šlėktų tarnauja kariuomenėje ir kt. Skyriuje apie žemės ūkį buvo reikalaujama nurodyti kiekvienos kultūros derlių, pardavimo kiekį, kur išvežama, kokios grūdų kainos, kaip kasmet kito tie ir kiti panašūs rodikliai.

Skyriuje „Bendros pastabos apie žemdirbystę ir valstiečių santykius su dvarininkais" buvo tokie klausimai: vidutinis činšo už žemę ir lankas dydis; savininkų investicijos žemdirbystei tobulinti; pavyzdiniai ūkiai, jų nauda ir nuostoliai; dvarų vertė; per kiek metų grįžta kapitalas, panaudotas žemei pirkti; valstiečių pasiskirstymas; jų prievolės – lažas, duoklės, činšas; užmokestis samdiniams; ūkinės išlaidos, tenkančios vienai valstiečių šeimai, ir kt. Pramonės skyriaus bendrose pastabose pažymima, kad aprašant fabrikų ir amatų padėtį reikia kreipti dėmesį į tokius dalykus: kokių jie patiria sunkumų, susijusių su mokesčiais; ar naudojasi valstybės parama; apskaičiuoti amatininkų bei jų šeimų pragyvenimo išlaidas; kokios jų vidutinės pajamos; ar amatininkai yra užsieniečiai, ar vietiniai; ar užsieniečiai vietinius moko savo amato ir kokie tokiu atveju susitarimai; iš kur gaunamos medžiagos; ar tai paprastos žaliavos, ar pusfabrikačiai; kokios jų kainos; ar taikomas darbo pasidalijimas; palyginti vietos ir užsienio gaminius.

Filomatai parengė plačią statistinių duomenų rinkimo metodiką, pavadinta „Geografinis aprašymas, arba parapijos aprašymo instrukcija", kuria buvo siekiama gauti socialinio – ekonominio pobūdžio duomenų, kurių pagrindu būtų galima parengti įvairius siūlymus, kaip pagerinti krašto visuomeninę santvarką ir ekonominę padėtį.

Pagrindine kliūtimi, stabdančia socialinę – ekonominę Lietuvos raidą, filomatai laikė baudžiavinę valstiečių priklausomybę. Jie teigė, kad savininkai, suteikus valstiečiams laisvę, ne tik nieko nepraras, bet priešingai – dar laimės. V. Skuodis rašo: Kaip viena iš Lietuvos ūkį smukdančių priežasčių filomatai nurodė bajorų išlaidumą ir dykinėjimą. Išlaidumu jie laikė ir tai, kad užsienyje perkamos tokios prekės, kurias galima pigiau pagaminti savajame krašte. Jų nuomone, vietinės žaliavos išvežamos į užsienį, o iš jų ten pagamintos prekės Lietuvoje parduodamos labai brangiai. Jei tokios prekės būtų gaminamos savajame krašte, plėtotųsi ir pramonė… Filomatai buvo įsitikinę, kad žemės ūkį galima pakelti naudojant mašinas, sausinant dirvas, auginant geresnės veislės galvijus ir pan. Jie taip pat iškėlė mintį, jog turėtų būti kuriamos dvarininkų kooperatinės asociacijos.

Filomatai siūlė ir tokių ekonominių – organizacinių priemonių, kurios smulkiesiems ir vidutiniams bajorams padėtų išsilaikyti prekinio ūkio sąlygomis. P. Šalčiaus raštuose minimi tokie filomatų pasiūlyti šios problemos sprendimo būdai, kaip ipotekos bankai, paskolos įkeičiant nekilnojamąjį turtą, darbo sindikatai ir kt.

Galutiniu savo veiklos tikslu filomatai skelbė politinį nacionalinį išsivadavimą iš Rusijos imperijos gniaužtų. Tačiau jie gerai suprato, jog tą tikslą galima pasiekti tik įvykdžius svarbias socialines – ekonomines reformas, o pirmiausia – išlaisvinus valstiečius.

Taip pat žiūrėti

• Vėlinės (poema)

Literatūra

1. Skuodis V. (2003) Vilniaus universiteto filomatai ir filaretai, jų likimai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla;
2. Šalčius P. (1991) Raštai: teorinė ekonomika ir ekonominės minties istorija, Vilnius: Mintis;
3. Grigelis A. (2002) Ignotas Domeika – pasaulio pilietis, redaktoriaus įžanginis žodis [žiūrėta 2006-02-14] Prieiga per internetą: <http://www.unesco.lt/domeika/pasauliopilietis/ Archyvuota kopija 2006-05-12 iš Wayback Machine projekto.>