Gramatika
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius. |
Gramatika – filologijos dalis, tirianti žodžių sandarą ir rašybą, taip pat stambesnius kalbinius vienetus (kalbos dalis, sakinio dalis).
Gramatika yra bendrinis apibūdinimas, todėl jai galima priskirti:
Žodžio kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žodis gramatika kilęs iš senovės graikų γραμματικὴ τέχνη (grammatikḕ téchnē), kas reiškia „raidžių menas“ (γράμμα, grámma reiškia „raidė“, o pastarasis žodis kilęs iš γράφειν, gráphein, kas reiškia „piešti, rašyti“).
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmoji susisteminta gramatika, sanskrito gramatika, išleista dar geležies amžiaus Indijoje metu. Pirmąsias gramatikas sudarė Jaska (VI a. pr. m. e.), Paninis (VI - V a. pr. m. e.[1]). Gramatikas komentavo Pingala (apie 200 m. pr. m. e.), Katjajana ir Patandžiali (II a. pr. m. e.). Skaičiuojama, kad Tolkāppiyam, seniausia tamilų gramatika, buvo parašyta V a. Babiloniečiai taip pat buvo ėmęsi bandymų kalbai aprašyti.[2]
Kaip disciplina gramatika Europoje atsirado helenistiniu laikotarpiu nuo III a. pr. m. e., o prie jos dėstymo ir populiarinimo ypač prisidėjo graikų poetas ir gramatikas Rianas ir Aristarchas iš Samotrakijos. Pirmas žinomas gramatikos vadovėlis vadinasi Gramatikos menas (Τέχνη Γραμματική), jį parašęs senovės graikų mokslininkas Dionizijus Trakietis (maždaug 170–90 m. pr. m. e.), Aristarcho iš Samotrakijos mokinys, Rodo saloje įkūręs mokyklą.[3] Dionizijaus Trakiečio gramatika išliko pagrindiniu gramatikos vadovėliu graikų mokiniams iki pat XII a.[3] Leisdami lotynišką gramatiką romėnai rėmėsi Dionizijaus Trakiečio gramatikos formatu; šis formatas išlieka pagrindu įvairiuose gramatikos vadovėliuose ir šiandien.[3] Šiuo modeliu remdamiesi lotynišką gramatiką sudarė Orbilijus Pupilius, Remijus Palemonas, Markas Valerijus Probus, Verijus Flakus ir Emilijus Asperas.
Pirmoji airių kalbos gramatika išleista VII a. (Auraicept na n-Éces). Panašiu metu Abu al-Asvado al-Du'alio išleista pirmoji arabų kalbos gramatika. Tuo tarpu pirmieji hebrajų kalbos gramatikos traktatai išleisti XI–XII a.
Viduramžių Europoje gramatikos buvo mokoma kaip vienos iš septynių laisvųjų menų, tam įtakos galėjo padaryti Vėlyvosios Antikos tradicija ir jos atstovas Priscijonas. Šnekamosios kalbos gramatikos mokyme laipsniškai imta paisyti vėlyvaisiais viduramžiais XII a., kuomet buvo išleistas gramatikos traktatas apie senovės skandinavų kalbos fonetiką. Vis dėlto toks gramatikos mokymas paplito tik Renesanso ir Baroko laikotarpiais. 1492 m. išleista pirmoji ispanų kalbos, 1525 m. Venecijoje – pirmoji italų kalbos, 1644 m. – latvių kalbos, 1653 m. Karaliaučiuje – pirmoji lietuvių kalbos gramatika.
Kai kurių kalbų gramatikos pradėtos leisti evangelizavimo ir Biblijos vertimo tikslais, ypač nuo XVI a. Vienas anksčiausių to pavyzdžių — kečujų kalbos gramatika, 1560 m. sudaryta Frai Domingo de Santo Tomas.
Skaičiuojant nuo XVIII a. antrosios pusės gramatiką imta suvokti kaip moderniosios kalbotyros sudedamąją dalį. Nuo 1833 m. pradėjo populiarėti lyginamoji kalbotyra.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ The Editors of Encyclopaedia Britannica (2013). Ashtadhyayi, Work by Panini. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2017-10-23. „Ashtadhyayi, Sanskrit Aṣṭādhyāyī ("Eight Chapters"), Sanskrit treatise on grammar written in the 6th to 5th century BCE by the Indian grammarian Panini.“
- ↑ McGregor, William B. (2015). Linguistics: An Introduction. Bloomsbury Academic. pp. 15–16. ISBN 978-0-567-58352-9.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Casson, Lionel (2001). Libraries in the Ancient World. New Haven, Connecticut: Yale University Press. p. 45. ISBN 978-0-300-09721-4.
|
Šis straipsnis apie kalbotyrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |