Laurynas Ivinskis
| Laurynas Ivinskis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1810 m. rugpjūčio 15 d. Bambaluose, Užvenčio valsčius |
| Mirė | 1881 m. liepos 29 d. (70 metų) Milvyduose, |
| Palaidotas (-a) | Kuršėnuose |
| Veikla | poetas, publicistas, vertėjas, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas, liaudies švietėjas. |
 Vikiteka |
Laurynas Ivinskis |
Laurynas Ivinskis (1810 m. rugpjūčio 15 d. Bambaluose, Užvenčio valsčius – 1881 m. liepos 29 d. Milvyduose, palaidotas Kuršėnuose) – poetas, publicistas, vertėjas, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas, liaudies švietėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė neturtingų bajorų šeimoje. 1831 m. baigė unitų – bazilijonų vidurinę mokyklą Kolainiuose. 1841 m. Šiaulių gimnazijoje išlaikė namų mokytojo egzaminus, o 1847 m. Kauno gimnazijoje – miesto mokytojo egzaminus.
Mokytojavo Rietave, Joniškėlyje, dvaruose. Parengė pirmąjį periodinį leidinį Didžiojoje Lietuvoje – lietuviškąjį kalendorių. Jis išėjo Vilniuje, J. Zavadskio spaustuvėje, pavadinimu „Metu skajtlus ukiszkas ant metu Wieszpaties 1846 m.“ Tą vardą dukart keitė, kol nuo 1848 m. nusistovėjo „Kalendorius arba metskajtlus ukiszkas“, ėjo ligi 1864 m. 1866–1867 m. turėjo kalendorių perrašyti rusų raidėmis. 1878 m. išleido lotynų raidėmis, bet be lenkiškų ženklelių. Iš viso išėjo 22 (19 lotynų raidėmis ir 3 rusiškomis) kalendoriai.
1856 m. parengė pirmojo lietuviško laikraščio „Aitvaras“ projektą, bet negavo leidimo jam išleisti.[1] Buvo užsimojęs iš visų esamų žodynų sudaryti vieną, papildant savo surinktais žodžiais. 1864 m. laikinai perkeltas į Kauną. Nuo 1869 m. Renave mokė grafo A. Renė vaikaičius. Iš Renavo važinėjo dėstyti į Lubių slaptą lietuvišką mokyklą. 1872 m. apsigyveno Šiauliuose pas Nikolajų ir Aleksandrą Zubovus kaip jų sūnaus Vlado korepetitorius. Apie 1874 m. grįžęs į Rietavą, mokytojavo, grojo Irenėjaus Oginskio orkestre, dainavo chore, įsijungė į gyvulių globos draugijos veiklą.
Paliko rankraštinę lenkų-lietuvių kalbų žodyno dalį, lietuvių kalbos gramatiką, buvo pradėjęs rašyti rusų-lietuvių kalbų žodyną. Kalendoriuje paskelbė lietuvių rašytojų kūrinių, tautosakos, iš lenkų kalbos išvertė prozos ir poezijos, pats rašė eiles. Buvo sudaręs mineralų, uolienų bei akmenų pavadinimų sąrašą. 1864 m. su S. Mikuckiu išleido pradžiamokslį „Abėcėlė žemaitiškai lietuviška“.
Atminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1960 m. Kuršėnų centre Laurynui Ivinskiui pastatytas skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus sukurtas paminklas (architektas S. Ramunis).
- 1990 m. įsteigta Lauryno Ivinskio premija.
- Atminimo lenta prie Šilalės bažnyčios apie L. Ivinskio krikštą.
- 2010 m. atidengtas atminimo akmuo Kolainiuose (Kelmės raj.).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 178 psl.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Biografija Archyvuota kopija 2007-05-10 iš Wayback Machine projekto.
- Biografija
- Biografija Archyvuota kopija 2007-10-26 iš Wayback Machine projekto.