Š
Išvaizda
| Lietuvių abėcėlė | |||||||
| Raidė „Š“ sans-serif ir times šriftu | |||||||
| A | Ą | B | C | Č | D | ||
| E | Ę | Ė | F | G | H | ||
| I | Į | Y | J | K | L | ||
| M | N | O | P | R | S | ||
| Š | T | U | Ų | Ū | V | ||
| Z | Ž | ||||||
Š ir š – dvidešimt penktoji lietuvių abėcėlės raidė. Lietuvių kalboje raidės pavadinimas yra eš.
Š yra modifikuota raidė S, XV a. įvesta čeko Jano Huso.[1]
Raidė š naudojama beveik visose lotyniškai užrašomose slavų kalbose (išskyrus lenkų), taip pat baltų, estų, karelų, samių, vepsų kalbose, už Europos ribų – lakotų, šajenų, šiaurės soto, songajų kalbose.[2][3][4] Suomių kalboje ši raidė naudojama tik skoliniuose.[5] Į šią raidę transliteruojama kirilicos raidė Ш.[6]
Daugelyje kitų kalbų garsą [š] atitinka raidžių junginys sh, lenkų kalboje – sz, turkų kalboje – Ş, rumunų kalboje – Ș, portugalų, majų kalbose – X.
Kodai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Raidė | Unicode | HTML | TeX |
|---|---|---|---|
| Š | U+0160 | Š | \check S
|
| š | U+0161 | š | \check s
|
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Tošović, Branko (2010). Korrelative Grammatik des Bosni(aki)schen, Kroatischen und Serbischen: Dio 1. Phonetik, Phonologie, Prosodie (vokiečių). LIT Verlag Münster. p. 100. ISBN 978-3-6435-0100-4.
- ↑ Rūk̦e-Dravin̦a, Velta (1977). The Standardization Process in Latvian: 16th Century to the Present. Almqvist & Wiksell international. p. 56. ISBN 978-9-1220-0109-6.
- ↑ Baldi, Philip; Dini, Pietro U. (2004). Studies in Baltic and Indo-European Linguistics: In Honor of William R. Schmalstieg. John Benjamins Publishing. p. 199. ISBN 978-1-5881-1584-3.
- ↑ Krajčovič, Rudolf (1975). A historical phonology of the Slovak language. Winter. p. 17. ISBN 978-3-5330-2329-6.
- ↑ Finnish orthography and the characters š and ž
- ↑ Daskalov, Roumen; Vezenkov, Alexander (2015). Entangled Histories of the Balkans - Volume Three:Shared Pasts, Disputed Legacies. BRILL. p. 7. ISBN 978-9-0042-9036-5.
| |||||||||||||||||

