Ištiktukas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Ištiktukas (sin. ideofonas) – nekaitoma kalbos dalis, kuria mėgdžiojami veiksmų ar reiškinių keliami garsai (pvz., trakšt, triokšt, pykšt, pokšt, trept, bumpt, brakšt, šliūkšt, cypt, tekšt) arba garsais imituojami vaizdiniai (žvilgt, šypt, žirgt ir kt.).[1][2]

Kategorinė reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ištiktukais reiškiamus vaizdinius dažniausiai sukelia elgsena, spalva, kvapas, begarsis veiksmas, būsena, daug lemia jų intensyvumas, netikėtumas, staigumas. Ištiktukas yra komunikacijai nebūtina žodžių klasė. Oficialaus stiliaus kalboje (oficialiuose raštuose, informacinėse žinių laidose, mokslinėse apžvalgose ir pan.) jie nevartojami. Grožinėje (ar šiaip vaizdingoje) kalboje ištiktukai dažnai eina vienos iš tropų rūšių – onomatopėjos pagrindu.

Daugelis ištiktukų mėgdžioja tai, ką žmogus girdi, sieja su kokiu įvykiu ar veiksmu.

Ištiktukai imituoja garsus, tačiau be standartinių ištiktukų (kakariekū, au au, miau) naudojami ir individualūs, proginiai ištiktukai.

Ištiktukais dažniausiai didina judėjimo (ėjimo, bėgimo, šliaužimo, skridimo, kritimo ir pan.) veiksmų, gyvūnų, augalų ir negyvosios gamtos bei žmogaus sukurtų daiktų garsų (ku kū; čik čirik; pliaukšt; pupt; dzingt, stop ir kt.), žmogaus veiklos valgant, šnekant, dirbant ir pan. veiksmų aprašymo vaizdingumą.

Pagal kilmę ištiktukai būna dvejopi:

  • imituojantys garsus – triokšt; tumt; čiaukšt ir kt.
  • veiksmažodiniai – klypt (iš klypti), šypt (iš šyptelėti), tįst (iš tįsti) ir kt.

Gramatinės funkcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdami vaizdingi ir emocingi ištiktukai dažnai perima veiksmažodžio vaidmenį, sakinyje būna tariniu: Kas tik krepšt, Marytė ir pabunda. Tačiau visaverčiu tariniu ištiktukai nebūna, nes yra nekaitomi (neturi asmens, nuosakos, laiko). Neretai iš ištiktukų daromi išraiškingi veiksmažodžiai, didinantys vaizdingumą: viauktelėtiviaukt, girgžtelėti ir girgžt ir pan.

Tipologinės pastabos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasaulio kalbose ištiktukų klasė dažnai nėra skiriama – jei kalboje esama garsus mėgdžiojančių ar imituojančių žodžių, jie skiriami jaustukų klasei (interjekcijoms). Nors pastaraisiais dešimtmečiais bent jau Vakarų kalbotyroje matyti didėjantis dėmesys šiai žodžių klasei. Ypač tai aktualu tarpkultūrinės komunikacijos kontekste, nes nesunku pastebėti, kad vieni ar kiti gamtos ar technikos garsai, objektyviai vienodi visame pasaulyje, mėgdžiojami arba vaizdiniai imituojami labai skirtingai.

Anglų kalba:

  • vandens teškėjimo garsas: splish-splash
  • fanfarų gausmas: ta-daa!
  • laiko tėkmės garsas: tick-tock
  • sprogimo garsas: boom
  • šūvio garsas: bang

Vokiečių kalba:

  • labai greitai: ratzfatz
  • nedelsiant: zack, zack!
  • laiko tėkmės garsas: tick, tack
  • sprogimo garsas: bumm

Japonų kalba:

  • širdies plakimas susijaudinus: doki doki
  • šypsenos įgarsinimas: niko niko
  • spoksojimo įgarsinimas: jiro jiro
  • senatvinis tursenimas: yobo yobo

Rusų kalba:

  • šuns lojimas: гав гав
  • teliuškavimas butelyje: буль буль

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ambrazas, Vytautas. Ištiktukas. Visuotinė lietuvių enciklopedija.
  2. Paulauskienė, Aldona (1994). Lietuvių kalbos morfologija. Paskaitos lituanistams. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.