Aliatyvas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Aliatyvas (lot. allativus, iš allāt- 'atnešti') arba pašalio einamasis vietininkas – viena iš vietininko linksnio atmainų. Sutinkamas finougrų kalbose, baltų kalbose. Aliatyvas rodo veiksmo kryptį prie daikto ar asmens.

Lietuvių kalboje aliatyvo formos atsirado postpozicijai -pi priaugus prie kilmininko: miško + pimiškop(i), miškun + pimiškump(i). Nuo iliatyvo skiriasi tuo, kad veiksmas nukreiptas šalia, bet ne į objektą, plg., „ateik manęspi“ ir „panirk savin“.

Aliatyvas laikomas baltų kalbų naujove, kadangi baltų prokalbėje jo nebūta. Aliatyvas buvo vartojamas XVIXVII a. lietuvių kalbos raštuose. Jo liekanų daugiausia liko Lazūnų tarmėje, mažiau – kitose Gudijos lietuvių tarmėse. Dabar aliatyvas kalbininkų paskelbtas archaizmu, tačiau yra išlikę jo sustabarėjusių formų, dabar formaliai laikomų prieveiksmiais, pvz., myriop, velniop, vakarop, rudeniop, namo(p)[1].

Latvių kalboje aliatyvas taip pat buvęs, ten jo postpozicija -up. Išlikę formos mājup („namop“), kalnup („kalnop“), lejup („apačion“).

Aliatyvo požymių turi lotynų, Mikėnų graikų kalbos formose, nurodančiose kryptis link vietovių.

Suomių kalboje aliatyvas sudaromas su galūne -lle, pvz., pöytä („stalas“), pöydälle („stalopi, ant stalo“).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aliatyvas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001