Priesaga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Priesaga arba sufiksas – po šaknies (tiesiog arba po kitos priesagos) einantis ir galūne nelaikomas afiksas.

Priesagos lietuvių kalboje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal funkciją išskiriamos žodžių darybos ir žodžių kaitybos priesagos.

Darybos priesagos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priesaginė daryba arba sufiksacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Darybos formantu priesaga gali eiti:

  • viena (pvz., „kitaip“)
  • kartu su galūne kaip šalutinė darybos priemonė (pvz., „keltuvas“).

Daugelyje kalbų jis yra vienas pagrindinių darybos būdų.

Mišrioji daryba arba parasintezė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kartais priesaga gali įeiti į tokį formantą, kurio kitas daugmaž lygiavertis komponentas yra priešdėlis (pvz., „paeiliui“) arba dūrybos priemonės (pvz., „žmogėdra“).

Darybos priesagos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaitybos priesaga – skirtingos to paties žodžio formos darybos rodiklis. Kaitybos formantu priesaga gali eiti:

  • viena (pvz., „kalbant“)
  • drauge su galūne (pvz., „kalbėdavo“).[1]

Kaitybos priesagos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Agliutinacinėse kalbose kaitomoji žodžio dalis po kamieno dažniausiai vadinama priesaga, o ne galūne, nes, skirtingai nuo fleksinių kalbų, ši žodžio dalis nėra taip susiliejusi su kamienu ir paprastai žymi kurią nors vieną iš gramatinių reikšmių. Pavyzdžiui, turimos atskiros daugiskaitos ir linksnio priesagos – kaip vengrų kalbos városoktól 'iš miestų', kur priesaga -k- nurodo daugiskaitą, o -tól žymi abliatyvą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. PriesagaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 200 psl.