Priesaga
Priesaga arba sufiksas – po šaknies (tiesiog arba po kitos priesagos) einantis ir galūne nelaikomas afiksas.
Priesagos lietuvių kalboje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal funkciją išskiriamos žodžių darybos ir žodžių kaitybos priesagos.
Darybos priesagos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Priesaginė daryba arba sufiksacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Darybos formantu priesaga gali eiti:
- viena (pvz., „kitaip“)
- kartu su galūne kaip šalutinė darybos priemonė (pvz., „keltuvas“).
Daugelyje kalbų jis yra vienas pagrindinių darybos būdų.
Mišrioji daryba arba parasintezė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kartais priesaga gali įeiti į tokį formantą, kurio kitas daugmaž lygiavertis komponentas yra priešdėlis (pvz., „paeiliui“) arba dūrybos priemonės (pvz., „žmogėdra“).
Darybos priesagos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaitybos priesaga – skirtingos to paties žodžio formos darybos rodiklis. Kaitybos formantu priesaga gali eiti:
- viena (pvz., „kalbant“)
- drauge su galūne (pvz., „kalbėdavo“).[1]
Kaitybos priesagos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Agliutinacinėse kalbose kaitomoji žodžio dalis po kamieno dažniausiai vadinama priesaga, o ne galūne, nes, skirtingai nuo fleksinių kalbų, ši žodžio dalis nėra taip susiliejusi su kamienu ir paprastai žymi kurią nors vieną iš gramatinių reikšmių. Pavyzdžiui, turimos atskiros daugiskaitos ir linksnio priesagos – kaip vengrų kalbos városoktól 'iš miestų', kur priesaga -k- nurodo daugiskaitą, o -tól žymi abliatyvą.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Priesaga. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 200 psl.