Pietų žemaičių patarmė
Išvaizda
Pietų žemaičių patarmė | |
Kalbama | Lietuva |
---|---|
Kilmė | indoeuropiečių pietų žemaičių |
Pietų žemaičių patarmė (arba dūnininkų tarmė) – žemaičių pietinė patarmė, vartojama pietų ir pietryčių Žemaitijoje.
Arealas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pietų žemaičių patarmė skiriama į dvi šnektas:
- varniškių šnekta – apima juostą nuo Kuršėnų per Užventį, Varnius, Laukuvą, Kaltinėnus, Šilalę iki Švėkšnos ir Žemaičių Naumiesčio.[1]
- raseiniškių šnekta – apima pietryčių Žemaitiją (Kražiai, Kelmė, Kurtuvėnai, Tytuvėnai, Raseiniai, Eržvilkas, Skaudvilė, Tauragė, Vainutas)[2]
Fonetinės ypatybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Bendrinės kalbos dvibalsiai ie, uo pietų žemaičių tarmėje virsta y, ū (kai kurių kalbininkų nuomone – diftongoidais yi, ūu, tik jų antrieji dėmenys silpnai girdimi), pvz., [p’í·ns] ‘pienas’, [dú·na] ‘duona’).
- Raseiniškiai mišriuosius dvigarsius am, an, em, en išlaiko nepakitusius (samtis, langs, penkc, temps), o varniškiai kaip ir dounininkai keičia į ọm, ọn, ẹn, o kai kur – į um, un (Kuršėnai, Šaukėnai, Užventis) arba im, in (Girdiškė, Karklėnai, Užventis); pvz., sọmtis/sumtis, lọngs, lungs, tėm(p)s, tims, pėnkc, pinkc.
- Vietomis pietų žemaičių patarmėje būdinga priegaidę išdalinti per abu dvibalsio arba dvigarsio dėmenis – lãũkas, vaikãi̇̃, matẽĩ, vĩl̃kas.[3]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pietų žemaičių patarmės bruožų randama M. Mažvydo „Katekizme“: pvz., duk ‘duok’, menu ‘mėnuo’, kuri ‘kurie’.[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Varniškių tarmės žemėlapis
- ↑ Raseiniškių tarmės žemėlapis
- ↑ Булыгина Т. В., Синёва О. В. Литовский язык // Языки мира. Балтийские языки. – М.: Academia, 2006. – С. 152.
- ↑ Kazys Morkūnas. pietų žemaičių patarmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010