Dviskaita

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Dviskaita (lot. Dualis) – gramatinio skaičiaus kategorija, naudojama dalyje kalbų greta vienaskaitos ir daugiskaitos nurodant du objektus ar dviejų objektų atliekamą veiksmą.

Dviskaita egzistavo indoeuropiečių prokalbėje, todėl naudota sanskrite, Avestos, senovės graikų, bažnytinėje slavų kalboje, jos požymių būta lotynų, gotų kalbose. Iš dabartinių indoeuropiečių kalbų dviskaita pilnai naudojama tik slovėnų, sorbų kalbose bei kroatų kalbos čakavų tarmėje. XX a. vid. lietuvių kalba turėjo funkcionuojančią dviskaitą, tačiau dabar ji išlikusi tik tarmėse. Fryzų, limburgiečių tarmėse išlikę dviskaitos įvardžiai. Iš kitų kalbų šeimų dviskaita vartojama dalyje austronezinių kalbų (pvz., tagalų, ilokanų, sebuanų), Uralo kalbų (samių, chantų, mansių, nencų), semitų-chamitų kalbų (arabų, koptų, maltiečių), taip pat hmongų, mikmakų, inuitų, kunamų ir kt.

Dviskaita sanskrite[taisyti | redaguoti kodą]

Sanskrite dviskaitos vartojimas yra privalomas ir nekeičiamas į daugiskaitą. Dviskaitos formą turi visi daiktavardžių ir būdvardžių kamienai, įvardžiai, visos veiksmažodžių formos.

Linksniuojamose formose sanskrite dviskaitoje būna 3 formos: vardininko, šauksmininko ir galininko galūnės daugelyje kamienų yra -au (dar būna -e, -ū, -(n)ī), įnagininko, naudininko ir abliatyvo – -bhyām, kilmininko ir vietininko – -os. Pvz., hastau („dvi ranki“), hastabhyām („dviem rankom“), hastayos („dviejose rankose“). Sanskrite dviskaita gali reikšti ir porinį objektą: pitā („tėvas“), pitarau („tėvai“; t. y. „tėvas ir motina“).

Asmenuojamų formų dviskaitos pirmam asmeniui būdinga galūnė su elementu va (pvz., gacchāvas – „mudu einava“). Antras ir trečias asmenys skiriasi neženkliai – t/th bei a/ā kaitaliojimusi (gacchathas „judu eitata“, gacchatas „jiedu eina“).

Dviskaita lietuvių kalboje[taisyti | redaguoti kodą]

XX a. vid. dviskaita iš lietuvių kalbos norminio varianto išnyko, nors dar tarpukariu naudota tiek literatūroje, tiek oficialioje raštvedyboje. Tiesa, jau ir daugelyje senesnių raštų (XVI–XIX a.) dviskaitos formų pilnai nesilaikyta, dažniausiai tik nurodant objektą, o toliau tekste kaitaliojant su daugiskaita. Dabar dviskaita sutinkama daugiausia tarmėse (ypač žemaičių), kur buvo susikurtos naujoviškos linksnių formos. Kartais dviskaita pasitaiko grožinėje kūryboje, bendrinėje kalboje yra išlikę įvardžių.

Nuo indoeuropiečių prokalbės laikų dviskaitos vardininkas-galininkas-šauksmininkas buvo vienodi, sutampančią galūnę turėjo naudininkas-įnagininkas-abliatyvas, nėra visai aišku, bet kilmininko ir vietininko galūnės galėjo skirtis. Vadinasi, nė viena indoeuropiečių kalba negalėjo paveldėti daugiau kaip keturių skirtingų dviskaitos formų (nebent, kaip žemaičių, buvo susikurtos naujoviškos). Senųjų dviskaitos kilmininko ir vietininko galūnių lietuvių kalba ir jos tarmės ar kitos baltų kalbos neišlaikė, o kituose turimuose dviskaitos linksniuose galūnės sutampa taip pat, kaip jos sutapdavo ir indoeuropiečių prokalbės laikais.

Išskyrus 1. linksniuotės daiktavardžius (ir kitus šio tipo linksniuojamuosius žodžius), dviskaitos naudininkas ir įnagininkas šiais laikais skiriasi tik priegaide, bet, kol galūnės nebuvo sutrumpintos, kai kurių kirčiuočių žodžiai skyrėsi ir kirčio vieta: kam? − dvíema šakóma, kuo? − dviemà šakomà. Galūnėms sutrumpėjus, dviskaitos naudininkas, jei kirčiuojama galūnėse, tariamas trvirtaprade priegaide, o įnagininkas − tvirtagale: kam? − dvíem šakóm (katė́m, avìm, sūnùm, akmenìm), kuo? − dviẽm šakõm (katė̃m, avim̃, sūnum̃, akmenim̃).

Pirmosios linksniuotės daiktavardžių (ir kitų šio tipo linksniuojamųjų žodžių) įnagininkas skiriasi ne tik priegaide, bet ir turi kitokią galūnę nei vienaskaitos ar daugiskaitos įnagininkas: kam?− dvíem vilkám (dvyniám), tačiau kuo? − dviẽm vilkam̃ (dvyniam̃). Trumposios daugiskaitos naudininko ir įnagininko formos (be -s, -is) vertinamos kaip perimtos iš dviskaitos. Ir dabartinėje lietuvių kalboje skaitvardžių naudininkų ir įnagininkų dviem ar dviskaitinių įvardžių abiem ir pan. vartojimas su daugiskaitos galūne -s (dviems, abiems, šiedviems) laikoma klaida. Pageidaujama išlaikyti ir kitų linksniuojamųjų kalbos dalių (daiktavardžių, būdvardžių) dviskaitos naudininką-įnagininką be daugiskaitos galūnių -s, -is. Tai netaikoma 1. linksniuotės daiktavardžių (ir kitų šio tipo linksniuojamųjų žodžių) įnagininkui.

Dviskaitos galininko-vietininko reliktais lietuvių kalboje laikomos tarminės formos pusiaũ(s) 'pusiau', dviejaũ(s) 'dviese'.

Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
namas (du) namu namai
ranka (dvi) ranki rankos
akis (dvi) aki akys

Dažniausiai dviskaitos formos eina su įvardžiais, skaitvardžiais bei įvardžio ir skaitvardžio dūriniais du/dvi, abu(du), abi(dvi). Manoma, kad tokį atsiradimą galėjo nulemti galūnių trumpėjimas ir homofonizacija, dėl ko reikėjo dviskaitą atskirti įvardžiais (pvz., Mantvilās dvi marti buva graži – „Mantvilos dvi marčios buvo gražios“). Dviskaitos formas seniau turėję poriniai objektai (aki, ausi, koji, ranki) palaipsniui pasikeitė į daugiskaitą, o dviskaitines formas išlaikė tik nurodant du tokius pat objektus iš keleto[1].

Dviskaitinės kilmės yra klausiamasis įvardis „katras?“ (t. y. „kuris iš judviejų?“), kurio reikšmė dabar susiliejo su žodžiu „kuris?“. Parodomųjų įvardžių dviskaita tebėra plačiai vartojama – abudu, tiedu (tuodu), šiedu (šiuodu), judu, anudu, mudu ir kt.

Veiksmažodžiuose dviskaita išlikusi prasčiau. I-as asmuo turi galūnę -va, o antras – -ta. Jos kilo iš senesniųjų -vā, -tā, plg. sangrąžinius veiksmažodžius darykivos 'darykimės', darykitos 'darykitės (liet. o kilęs iš ilgojo balsio ā). Šiedvi galūnės gali būti pridėtos prie įvairių laikų ir nuosakų veiksmažodžių; pvz.[2]:

  • mudu einava („einame“), skaitova („skaitome“), judu einata („einate“), skaitota („skatote“);
  • mudu eikiva („eikime“), skaitykiva („skaitykime“), judu eikita („eikite“), skaitykita („skaitykite“);
  • mudu eis(i)va („eisime“), skaitys(i)va („skaitysime“), judu eisita („eisite“), skaitysita („skaitysite“);
  • mudu ėjova („ėjome“), skaitėva („skaitėme“), judu ėjoita („ėjote“), skaitėta („skaitėte“);
  • mudu eituva („eitume“), skaitytuva („skaitytume“), judu eituta („eitumėte“), skaitytuta („skaitytumėte“).

Simono Daukanto užrašyta žemaitiška pasaka (“Brolis su seseria“) su pilnai išlaikytomis dviskaitos formomis:


Kitą kartą tėvas numirdamas palikęs sūnų ir dukterį čystai siratoms. Po pagrabo tėvo savo anuodu ėmusiu rokuoti:
–Kas bus iš vedums: gyventi nenoriva – eikiva, – sako, – į svietą.
Abudu buvusiu mokytu ir didžiai azdabniu.
Teip anuodu išeidamu portratus išrisavodinos ir sukeitė (…). O teip ir išėjo anuodu į svietą.
Teip viename mieste anuodu nakojančiu vieną naktį. O tenai benakojant anuodum, pradėjo anuodums klausinėti.
–Iš kur judu, kur eitata?
Teip sako anuodu:
Eitava į svietą, bene gausiva, – sako, – kame slūžyti.
Teip anuodum pradėjo sakyti vienas ponas (…).

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]