Nominatyvinė-akuzatyvinė kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Nominatyvinė-akuzatyvinė kalba – kalba, kurioje su galininko (akuzatyvo) reikalaujančiais veiksmažodžiais agentas (aktyvus veiksmo atlikėjas) reiškiamas vardininku (nominatyvu), o patientas (objektas, į kurį nukreiptas veiksmas) – galininku: pavyzdžiui, Saulė(vardininkas) apšviečia kiemą(galininkas). Nominatyvo-akuzatyvo kalbose vardininkas eina veiksniu, galininkas – tiesioginiu papildiniu. Ergatyvinėse kalbose – priešingai: objektas, į kurį nukreiptas veiksmas, sakinyje yra veiksnys. Todėl lietuvių kalboje tokią vartoseną iš dalies būtų galima perteikti neveikiamąja rūšimi: Saulės apšviečiamas kiemas.[1][2]

Nominatyvinė-akuzatyvinė struktūra būdinga indoeuropiečių, Uralo, Altajaus ir kitoms kalboms.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Chapter Alignment of Case Marking of Full Noun Phrases“. Nuoroda tikrinta 2020-12-30. 
  2. Thomas Stolz. „Ergativ für blutigste Anfänger“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2020-12-30.