Fleksinė kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Fleksinė kalbakalba, kurioje gramatinės žodžių kategorijos ir sintaksiniai santykiai daugiausia reiškiami galūnėmis. Fleksinėms kalboms priskiriamos indoeuropiečių ir semitų kalbos.

Iš indoeuropiečių kalbų ypač gausią daugiareikšmę fleksiją (galūnių sistemą), turi sanskritas, senoji graikų, lotynų, baltų kalbos - lietuvių ir latvių bei slavų kalbos. Tokiose kalbose, kaip anglų, prancūzų, fleksija jau gerokai apnykusi.[1]

Fleksinėse kalbose kelios gramatinės kategorijos gali būti reiškiamos viena galūne (pvz., liet. „kalbą“ – galūnė „ą“ reiškia vienaskaitą ir galininko linksnį), o tos pačios gramatinės kategorijos – įvairiomis galūnėmis (pvz., liet. „kalbą“, „katę“, „naktį“ – galūnės „ą“, „ę“ ir „į“ reiškia vienaskaitą, galininko linksnį). Morfemos žodyje gali susilieti gramatiniu ir fonetiniu atžvilgiu. Pavyzdžiui, tik palyginus vienaskaitos vardininko formą „šuo“ su „akmuo“, „sesuo“ ir kitais panašiais žodžiais, galima išskirti galūnę „–uo“. Tokiuose žodžiuose, kaip „krislas“, „žaislas“, nelengva išskirti ir priesagas.[1]

Fleksinės kalbos turi ir vidinę fleksiją, arba nefonetinę priebalsių ir balsių kaitą (pvz., liet. „rišti“ – „raišioti“).[2]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 J. Palionis, Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius: Mokslas, 1985.
  2. Fleksinė kalba. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.III: Demokratinis-Garibaldžio, 508 psl.