Balsis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Balsis – kalbos garsas, kurį tariant nebūna aiškaus tarimo židinio, pasižymi didele akustine energija ir jo suvokimą lemia muzikos tonas[1].

Visose kalbose balsis yra skiemens pagrindas, gali pats vienas sudaryti skiemenį (a-šis) nors yra kalbų, kuriose balsis nėra būtinas skiemeniui (pvz., slovėnų vrt – „sodas“). Indoeuropiečių kalbose jis nėra informatyvus, svarbiausias reikšmės perteikėjas – priebalsis. Tačiau, pavyzdžiui, polineziečių kalbose balsiai sudaro žodžio pagrindą.

Klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

IPA vowels.svg

Balsių klasifikacija pagal eilę[taisyti | redaguoti kodą]

  • priešakiniai – [a], [æ], [e], [ɛ], [i], [ø];
  • užpakaliniai – [o], [u], [ɑ], [ʌ], [ɯ], [ɔ], [ɤ];
  • viduriniai – [ɨ], [ʉ], [ə], [ɐ];
  • beveik priešakiniai – [ɪ], [ʏ];
  • beveik užpakaliniai – [ʊ].

Balsių klasifikacija pagal lūpų padėtį[taisyti | redaguoti kodą]

  • lūpiniai – [u], [o], [y], [œ], [ø], [ɒ];
  • nelūpiniai – [i], [e], [a], [æ], [ʌ].

Balsių klasifikacija pagal burnos atvirumą[taisyti | redaguoti kodą]

  • atvirieji – [a], [ä], [ɑ], [ɒ];
  • uždarieji – [i], [u], [ɨ], [y], [ɯ];
  • dalinai atvirieji – [e], [o], [ø], [ɤ];
  • dalinai uždarieji – [ɛ], [ɜ], [ʌ], [ɔ].

Dalis kalbų (lenkų, prancūzų, portugalų, tupių-gvaranių ir kt.) turi nosinius balsius, kuomet dalis oro tariama per nosį ([ã], [õ] ir kt.). Seniau tokius balsius turėjo ir lietuvių kalba, jų vietą žymi nosinės raidės.

Lietuvių kalboje yra:

Rašyba[taisyti | redaguoti kodą]

Balsius žymi šios raidės: A, E, I, O, U, Y (pastaroji dalyje kalbų gali žymėti ir priebalsį). Tarties ypatybes žymi įvairūs diakritiniai ženklai (Ā, Ö, Å, Õ, Ų, Ø, ir kt.). Tiesa, kai kuriais atvejais balsį gali žymėti ir priebalsiai, ypač kalbose, kuriose rašyba nuo tarimo smarkiai skiriasi (anglų žodyje thigh -igh tariama kaip „ai“]. Arabų, hebrajų raštuose balsius žyminčios raidės dažniausiai iš viso praleidžiamos (abdžadas).

Pasaulio kalbos[taisyti | redaguoti kodą]

Beveik visos pasaulio kalbos turi bent tris balsius ar jų variacijas – [i], [a], [u]. Mažiausiai balsių naudoja Šiaurės Kaukazo, arernte (Australija), ndu (Naujoji Gvinėja) kalbos. Rečiausias balsis yra [ɜ], randamas tik paisi kalboje (Naujoji Kaledonija). Daugiausia balsių turinčią kalbą sunku nustatyti dėl neaiškių kriterijų, ką laikyti atskirais balsiais; teigiama, kad kašmyrų kalba turi daugiausia balsių (28), jų gausa pasižymi ir germanų kalbos (ypač švedų – 17), prancūzų kalba (16), vu kalbos (Kinija) tarmė (19). Kcho kalboje kartais priskaičiuojama iki 31 balsio.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Balsis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002