Iliatyvas

Iliatyvas (lot. illativus), vidaus einamasis vietininkas, arba kryptininkas – viena iš vietininko linksnio atmainų. Sutinkamas finougrų kalbose, baltų kalbose. Iliatyvas rodo veiksmo kryptį į objekto vidų.

Lietuvių kalboje iliatyvas sudaromas prie senojo galininko pridėjus postpoziciją n(a) 'ant, link', pvz., miškas – miškan (*miškan 'mišką' + na), vidus – vidun (*vidun + na), upė – upėn (*upēn + na; liet. ė iš ilgojo ē), šaka – šakon (*šakān + na; liet. o iš ilgojo ā), daugiskaitoje ši postpozicija taip pat priaugusi prie senojo galininko (plg. įvardžiuotinius būdvardžius baltuos-ius, baltąs -ias, tarm. baltos-ias; liet. nosinės raidės žymi išnykusį priebalsį n): pvz., miškuosna, šakosna (*šakāns > *šakąs > *šakās 'šakas' + na), upėsna (*upēns > *upęs > *upēs 'upes' + na), obelysna (*ābelins > *ābelįs > ābelīs 'obelis' + na; ī – ilgasis balsis y). Daugiskaitos iliatyvai turguosna (viduosna) vietoj lauktinų turgūsna (vidūsna) yra pasidaryti pagal miškuosna pavyzdį. Iliatyvas nuo aliatyvo skiriasi tuo, kad veiksmas nukreiptas į objekto vidų, bet ne į jo išorinį paviršių, plg. panirk savin ir ateik manęspi.

Iliatyvas plačiau ar siauriau XVI a. dar buvo vartojamas visoje Lietuvoje, dabar tebėra gyvas linksnis Dzūkijoje bei Rytų Aukštaitijoje. Šis linksnis buvo įtrauktas į Danieliaus Kleino gramatiką, vadintas „grakštesne lytimi“ nei galininkas. Iki šiol neretai vartojamas, tačiau kalbininkų paskelbtas archaizmu. Jo išlikusios sustabarėjusios formos dabar formaliai laikomos prieveiksmiais, pvz., patraukti baudžiamojon atsakomybėn, vardan, dešinėn, kairėn, apačion, viršun, eiti lauk(an), iškilo viešumon, ranka rankon ir kt.

Suomių kalboje iliatyvas sudaromas su priesaga -hVn, kur V reiškia balsį, o h dažniausiai išnyksta, pvz., maa – maahan 'žemėn', talo – taloon 'naman'. Vengrų kalboje iliatyvo priesaga -ba/be (kinta atsižvelgiant į balsių harmoniją), pvz., szekrény – szekrénybe 'lentynon'.