Sėlių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sėlių kalba
Kalbama-
Kalbančiųjų skaičiusišnykusi
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių-
KilmėIndoeuropiečių prokalbė
Oficialus statusas
Oficiali kalba-
Kalbos kodai
ISO 639-1-
ISO 639-2bat
ISO 639-3sxl

Sėlių kalba – mirusi rytų baltų kalba, kuria iki XV a. kalbėjo sėliai. Kilo iš baltų prokalbės. Sėlių kalba buvo paplitusi dabartinėje pietryčių Latvijoje ir šiaurės rytų Lietuvos dalyje, vadinamojoje Sėloje (apie Biržus, Kupiškį, Rokiškį, Zarasus, sėlių riba siekė Salaką, Tauragnus, Uteną, Svėdasus, Pasvalį, Saločius ir dabartinės Latvijos pietryčiuos (padauguviu bemaž ligi Rygos). Būta sėlių ir dešiniajame Dauguvos krante – tai rodo dabartinių aukšzemiekų tarmės sėliškųjų patarmių arealas. Kairiajame Dauguvos krante, kaip matyti iš metraščių, svarbus sėlių centras buvęs Sėlpilis. Rašto paminklų sėliai nepaliko, todėl apie jų kalbą, išnykusią apie XIVXV a., sprendžiama iš tos pačios rūšies šaltinių, kaip ir apie žiemgalių ar kuršių kalbas – iš senuosiuose raštuose užfiksuotų ir dabar Sėloje sutinkamų vietovardžių, lietuvių ir latvių kalbų vietinių tarmių.

Manoma, kad sėliai, kaip ir kuršiai, buvo išlaikę sveikus an, en, in, un dvigarsius, tačiau minkštuosius k, g, priešingai negu dalis žiemgalių, buvo pavertę į c, dz. Vietoje š, ž jie taip pat tarę s, z. Tai rodo sėliškos kilmės ežerų pavadinimai: Zirnajai, Zalvas, kurių atitikmenys kitur tariami su ž: Žirnajai, Želva, taip pat Zarasų miesto vardas, kuris kilęs iš sėliško bendrinio žodžio ezaras ar azaras 'ežeras', nukritus žodžio pradžios balsiui. Dėl duomenų stokos prabaltiškų junginių *ti̯, *di̯ likimas neaiškus. K. Būgos nuomone, vietovardžiai Apste < *Apaste < *Apasti̯ā, Subate < *Subati̯ā rodo, kad sėlių kalboje junginiai *ti̯, *di̯ buvo virtę minkštaisiais t', d'.[1]

Dabartiniam Sėlos vardynui (ypač hidronimijai) būdingos priesagos -aj- (Alm-aja, Idr-aja, Kam-aja), -uoj- (Lazd-uoja, Zad-uojas), -as-, -es- (Čed-asas, Svėd-asas, Brad-esa, Lauk-esa), -ėt- (Baršk-ėta, Drisv-ėta), -ykšt- (An-ykšta, Luod-ykštis) ir kt.[1]

Vietinėse lietuvių ir latvių tarmėse išlikę nemaža sėliškų žodžių: liet. tarm. zliaugtie 'smarkai tekėti' (plg. liet. žliaugti), zelmuo 'šelmuo' (plg. liet. želmuo 't. p.'), latv. tarm. maukt 'bulves kasti' (kitur. latv. rakt), grieznis 'griežtis' (kitur latv. kālis) ir kita.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 361. ISBN 5420001020. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]