Optatyvas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Optatyvas (lot. optativus) – viena iš indoeuropiečių prokalbei būdingų nuosakų, reiškiančių kalbėtojo norą, pageidavimą. Optatyvo ir konjunktyvo skirtumas ne visai aiškus, bet manoma, kad juo reikštas ne tiek tikėtinas veiksmas, kaip konjunktyvu.[1][2]

Optatyvas taip pat būdingas japonų, mongolų, avarų, suomių, turkų, šumerų ir kai kurioms kitoms kalboms.

Ilgainiui indoeuropiečių kalbose optatyvo formos pakito ir įgijo naujų reikšmių. Lietuvių kalboje optatyvo palaikas yra vadinamoji geidžiamoji nuosaka (permisyvas), kuri išreiškia pageidavimą, netiesioginį liepimą trečiajam asmeniui: teeiniẽ 'tegu eina', tedãrai 'tegu daro', tarm. temylỹ 'tegu myli'. Anksčiau tokios iš optatyvo kilusios formos lietuvių ir prūsų kalbose turėjo liepiamosios nuosakos reikšmę: pvz., sen. ir tarm. liet. rãšai 'rašyk', prūs. wedais 'vesk' (žr. Baltų prokalbė: „Veiksmažodis”: „Nuosakos ir rūšys”). Latvių kalboje iš optatyvo kilusią priesagą -ie- < *-ai- turi liepiamosios nuosakos daugiskaitos antrasis asmuo: dariet 'darykite'.[3][4]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Fortson, W. (2004). Indo-European language and culture. An Introduction. Padstow: Blackwell Publishing, 96.
  2. Beekes, R. (2011). Comparative Indo-European linguistics: an introduction.. Amsterdam — Philadelphia: John Benjamin’s Publishing Company, 275.
  3. Zinkevičius, Z. (1981). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. II. Vilnius: „Mokslas“, 131-132. ISBN 4602010000.
  4. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 222. ISBN 5420001020.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]