Linksnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Linksnių skaičius standartinėse Europos kalbose. Pilka spalva pažymėtos kalbos daiktavardžių nelinksniuoja.

Linksniskalbos dalių galūnių kaitymas, kurį sąlygoja tam tikros kalbai būdingos gramatinės funkcijos sakinyje.[1] Kai kuriais atvejais linksniai ilgainiui supanašėja, šis fenomenas vadinamas sinkretizmu.[2]

Tokios kalbos, kaip lotynų, tamilų, suomių, rusų ar vokiečių pasižymi išplėstinėmis linksnių sistemomis, kurioms būdingas daiktavardžių, įvardžių, būdvardžių sakinyje linksniavimas. Linksnių skaičius gali būti labai įvairus: persų kalba turi du linksnius, dabartinė anglų kalba teturi tris linksnius, kurie taikomi vien įvardžiams, senovėje turėjo įnagininką. Tuo tarpu torlakų bei arabų šiuo metu turi tris linksnius; vokiečių, airių, islandų, modernioji graikų – keturis; rumunų bei senovės graikų – penkis; bengalų, lotynų, rusų, slovakų, slovėnų, ir turkų – šešis; armėnų, čekų, sakartvelų, lenkų, serbų, kroatų, ukrainiečių – septynis; mongolų, sanksrito, tamilų, grenlandų – aštuonis; asamų – dešimt; baskų – trylika; estų – keturiolika; suomių – penkiolika; vengrų – aštuoniolika; tsezo – šešiasdešimt keturis linksnius. Šiuo metu standartinės latvių bei lietuvių kalbos turi septynis linksnius, tačiau anksčiau jos turėjo vienuolika linksnių.

Istorija

Įprastai laikomasi požiūrio, kad senovės graikai buvo vieni pirmųjų, kurie pradėjo analizuoti žodžių formas savo kalboje – apie tai liudija išlikę senovės graikų lyrinės poezijos Anakreono darbų fragmentai. Vis dėlto itin abejojama, ar senovės graikai išties suprato, kas yra linksniai. Žinoma, jog gramatinius linksnius pirmąkart pripažino stoikai bei Peripatetinės mokyklos filosofai.[3] Šias mąstytojų įžvalgas vėliau vertino Aleksandrijos bibliotekos filologai.[4]

Linksnių hierarchija

Linksniai gali būti rikiuojami pagal žemiau pateiktą hierarchinę sistemą. Sistema kartu nurodo, jog kalba, nepasižyminti kuriuo nors paminėtu linksniu dažniausiai kartu neturi ir visų likusių linksnių, kurie seka po jo dešinėje pusėje:[5]

vardininkasgalininkas ar ergatyvaskilmininkasnaudininkasvietininkasabliatyvas ir/ar įnagininkaskiti.

Tačiau tai tėra tendencija. Pavyzdžiui, vidurio vokiečių tarmėskelniečių bei liuksemburgiečių – pasižymi naudininku, bet neturi kilmininko. Airių kalboje vardininkas bei galininkas nunyko, o naudininkas–vietininkas išliko atskiri, išlaikytas kilmininkas bei šauksmininkas. Daugelyje indoarijų kalbų galininkas, kilmininkas ir naudininkas patapo vieniu, bet didelė dalis kalbų yra išlaikiusios šauksmininką, vietininką bei abliatyvą.

Išnašos

  1. Frede, Michael (1994). "The Stoic Notion of a Grammatical Case". Bulletin of the Institute of Classical Studies. 39: 12, 13–24. doi:10.1111/j.2041-5370.1994.tb00449.x. JSTOR 43646836.
  2. Clackson, James (2007). Indo-European linguistics: an introduction. Cambridge University Press. ISBN 9781139467346.
  3. Michael, Ian (2010-06-10). English Grammatical Categories: And the Tradition to 1800. ISBN 9780521143264.
  4. Frede, Michael (1994). "The Stoic Notion of a Grammatical Case". Bulletin of the Institute of Classical Studies. 39: 13–24. doi:10.1111/j.2041-5370.1994.tb00449.x. JSTOR 43646836.
  5. Blake, Barry J. Case. Cambridge University Press: 2001.