Žiemgalių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Žiemgalių kalba
Kalbama-
Kalbančiųjų skaičiusišnykusi
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių-
Kalbos išnykimasXVI a.
KilmėIndeuropiečių
 Baltų-slavų

  Baltų
   Rytų baltų

    Žiemgalių kalba
Oficialus statusas
Oficiali kalba-
Kalbos kodai
ISO 639-1-
ISO 639-2bat
ISO 639-3xzm
SIL-

Žiemgalių kalbamirusi baltų kalba, kuria šnekėta Žiemgaloje, dabartinės Pietų Latvijos vidurinėje dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Pakruojį, Pasvalį, Joniškį, Žagarę). Kilo iš baltų prokalbės. Apie XV a. išnykusi žiemgalių kalba taip pat nepaliko jokių rašto paminklų.

Iš to krašto vietovardžių ir dabartinių lietuvių bei latvių tarmių sprendžiama, kad žiemgalių kalboje vietomis buvę išlaikyti dvibalsiai an, en, in, un, priebalsiai š, ž buvo tariami kaip latvių, t. y. s, z, bet minkštieji k, g ne visur buvo verčiami į c, dz. Būdinga žiemgalių kalbos ypatybė – balsio įspraudimas tarp r, bei po jo einančio priebalsio, plg. latvių žiemgališkųjų šnektų darazs (vietoj dārzssodas), berizs (bērzsberžas), lietuvių šiaurės panevėžiškių ser(a)g -serga. Žiemgalos krašto vietovardžiams būdinga priesaga -ene – (-ienė?), -uve (Silene, Sidabrene, Raktuve, Vircuve).

Žiemgaliai, kaip ir kiti šiaurės baltai, dėl finų kalbų įtakos atitraukė kirtį. Lyginant žemaičių ir šiaurės panevėžiškių visuotinį kirčio atitraukimą, galima spėti, kad kuršių ir žiemgalių kalbose jis buvo skirtingas. Žemaičiai kirtį nuo trumpos ar tvirtagalės galūnės atitraukia į žodžio pradžią kaip latviai, o šiaurės panevėžiškiai – tik į gretimą skiemenį.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]