Reikiamybės dalyvis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Reikiamybės dalyvislietuvių kalbos veiksmažodinių būdvardžių forma, sudaroma iš bendraties kamieno su priesaga -tin- ir galūnėmis -as (vyriškoji giminė), -a (moteriškoji giminė), -a (bevardė giminė).

Reikiamybės dalyvis reiškia veiksmą, kurį reikia atlikti, o daiktavardžiai ar įvardžiai, su kuriais derinami reikiamybės dalyviai, žymi to veiksmo objektą: giñčytinas kláusimas (vyr. g.) 'klausimas, kurį reikia ginčyti', spręstinà problemà (mot. g.) 'problema, kurią reikia spręsti'. Bevardės giminės reikiamybės dalyviai vartojami tada, kai nereikia derintis prie daiktavardžio ar moteriškosios arba vyriškosios giminės įvardžio: pasakýtina, kàd <...> 'reikia pasakyti, kad <...>'. Bevardės giminės reikiamybės dalyviai nuo moteriškosios giminės gali skirtis kirčio vieta (neštinà – mot. g., nèština – bev. g.), tačiau kirčiuojant kamiene moteriškosios ir bevardės giminių formos sutampa (svarstýtina – mot. g., svarstýtina – bev. g.).

Be giminės, reikiamybės dalyviai turi linksnio ir skaičiaus kategorijas. Reikiamybės dalyviai gali būti įvardžiuotiniai (spręstinóji problemà) ir sangrąžiniai (pasiel̃gtina).

Sakinyje reikiamybės dalyviai dažniausiai eina vardine tarinio dalimi, rečiau – pažyminiu (pvz., Būk girtinas, bet nesigirk; Šiemet atmintinas pavasaris).

Kai kurie priesagos ‑tin‑ vediniai nuo seno reikiamybės reikšmės neturi, jie žymi ypatybes, susijusias su dažnai atliekamu, nuolatiniu ar galimu veiksmu (pvz., abejótinas, ‑a, -a; bū́tinas , ‑à, -a; ganė́tinas , ‑a, -a; mir̃tinas , ‑à, -a ; pageidáutinas, ‑a, -a; pakàktinas, ‑à, -a; stebė́tinas , ‑a, -a).

Kitaip nei dalyviai visi vediniai su priesaga -tin- neturi laiko kategorijos ir pagal reikiamybės reikšmę yra supriešinti ne su kuria nors dalyvių grupe, bet su visa dalyvių sistema, todėl kalbininkų dažnai vadinami ne reikiamybės dalyviais, o reikiamybės formomis.

Panašių į lietuvių kalbos reikiamybės dalyvius vedinių yra ir kitose giminiškose kalbose, pvz., lotynų kalboje ir sanskrite gerundyvas. Tapačios darybos yra, pvz., latv. gaidītins 'lauktinas', slav. prijętьnъ = liet. priimtinas.[1]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Zinkevičius, Z. (1981). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. II. Vilnius: „Mokslas“, 159. ISBN 4602010000.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]