Karl Brugmann

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Karlas Brugmanas
vok. Karl Brugmann
Karl Brugmann.png
Gimė: 1849 m. kovo 16 d.
Vysbadenas, Vokietija Vokietija
Mirė: 1919 m. birželio 26 d. (70 metų)
Leipcigas, Vokietija Vokietija
Veikla: kalbininkas
Pareigos: profesorius
Parašas
Karl Brugmann signature.png

Karlas Brugmanas (vok. Karl Brugman(n),[1] 1849 m. kovo 16 d. Vysbadene, Vokietijoje – 1919 m. birželio 26 d. Leipcige, Vokietijoje) – Vokietijos kalbininkas, indoeuropiečių kalbų lyginamosios kalbotyros specialistas, vienas iškiliausių jaunagramatikių mokyklos atstovų.

Biografija ir mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

18671871 m. mokėsi Halėje ir Leipcige, vadovaujamas G. Kurcijuso (vok. G. Curtius), studijavo klasikinę filologiją. Ėjo savanoriu į Prancūzijos-Prūsijos karą, bet dėl trumparegystės į kariuomenę nebuvo priimtas; tarnavo karo ligoninėje.[2] Dėstytojavo Vysbadene, Leipcige ir Freiburge. 1876 m. publikuotame straipsnyje įrodė indoeuropiečių prokalbėje buvus skiemeninius sonantus *m̥̥ ir *.

Nuo 1887 m. Leipcige ėjo sanskrito ir lyginamosios kalbotyros profesoriaus pareigas. Leipcige K. Brugmanas, drauge su A. Leskynu (vok. A. Leskien) ir H. Osthofu (vok. H. Osthoff), tapo jaunagramatikių mokyklos vedliu. Su H. Osthofu K. Brugmanas publikavo tęstinį leidinį „Morfologijos tyrimai“(vok. Morphologische Untersuchungen, 6 tomai, 1878–1887); pirmojo leidinio pratarmė vadinama jaunagramatikių manifestu. K. Brugmanas ir H. Osthofas skelbė šiuos pagrindinius teiginius:

  • Garsai kalboje kinta pagal „išimčių nepripažįstančias taisykles“: „visose kalbinės bendrijos kalbose garso pokyčių linkmė visada ta pati, išskyrus tarminį susiskaidymą, ir be išimties visi žodžiai, kuriuose fonetinius pokyčius patiriantis garsas atsiduria vienodoje aplinkoje, dalyvauja šiame procese;[3]
  • Fonetinių ir morfologinių kalbos pokyčių analogijos principas. Vis dėlto K. Brugmanas ir H. Osthofas pabrėžė, kad analogijos principas kalbininkui turi būti paskutinė priemonė ir turėtų jį taikyti tik tada, kai nėra įtikinamo fonetinio paaiškinimo;
  • Tarmių ir gyvųjų kalbų, taip pat ir neturinčių rašto, tyrimas; jis turėjo prisidėti prie istorinės kalbotyros plėtotės. Pasak garsaus K. Brugmano ir H. Osthofo posakio, „tik tas kalbininkas komparatyvistas, kuris paliks tvankią, pilną miglotų hipotezių dirbtuvės atmosferą, kur kalamos pirminės indoeuropiečių prokalbės formos, ir išeis į gaivų tikrovės orą“,[4] galės suprasti fonetinius ir morfologinius kalbos pokyčių principus ir juos pritaikyti senesniems kalbos istorijos etapams.

K. Brugmanas yra dviejų iš penketo monumentalaus darbo Grundriß der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen („Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos apybraiža“) tomų autorius: t. 1. „Fonologija“ (1886) ir t. 2. „Morfologija“ (išleista dviem dalim 1888–1892).[5] Šis leidinys ne vienu atžvilgiu vertingas ir dabar, nes jame sukaupta labai daug faktinės medžiagos. 1904 m. K. Brugmanas išleido trumpąjį apybraižos variantą (Kurze vergleichende Grammatik der Indogermanischen Sprachen – „Trumpa indoeuropiečių kalbų lyginamoji gramatika“), ji buvo ne sykį išleista pakartotinai. K. Brugmanas nuo 1891 m. leido žurnalą Indogermanische Forschungen.

Buvo Britanijos akademijos narys korespondentas (1913).

Pagrindiniai darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Brugmann K., Delbrück B. Grundriß der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen. Strassburg, 1886–1900, 2 leid. 1897–1916.
  • Brugmann K. Kurze vergleichende Grammatik der Indogermanischen Sprachen. Auf Grund des fünfbandigen 'Grindrisses der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen von K. Brumgann und B. Delbrück verfasst. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner, 1904. Repr. 1933, 1970.
  • Brugmann K. Die Syntax des einfachen Satzes im Indogermanischen. Berlin: de Gruyter, 1925

Darbai internete[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pradžioje pavardė buvo rašoma Brugman (1876 m. darbe apie skiemeninius sonantus pasirašoma Brugman K.); 1882 m. mokslininko šeima nusprendė pakeisti rašybą į Brugmann.
  2. The Lautgesetz-controversy: A Documentation / Ed. by T.H. Wilbur. Amsterdam: John Benjamins, 1977. P. XXXIII.
  3. Звегинцев В. А. История языкознания XIX и XX веков в очерках и извлечениях. Ч. 1. 3-е изд. М.,1964. С. 194.
  4. Звегинцев В. А. История языкознания XIX и XX веков в очерках и извлечениях. Ч. 1. 3-е изд. М.,1964. С. 191–192.
  5. Kitus tris sintaksei skirtus tomus parašė B. Delbriukas (vok. B. Delbrück).