Gramatinis laikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Gramatinis laikas – veiksmažodžio gramatinė kategorija reiškianti sakomo veiksmo santykį su esamuoju momentu.

Vertinant iš dabarties, esamosios padėties, yra trys pagrindiniai laikai: būtasis, esamasis ir būsimasis. Kai kurios kalbos turi tik du atskirus laikus, pavyzdžiui, būtąjį ir nebūtąjį arba būsimąjį ir nebūsimąjį. Taip pat egzistuoja belaikės kalbos, pavyzdžiui, kinų kalba, kuri, kaip tradiciškai teigiama, nėra kaitoma laikais. Kita vertus, kai kurios kalbos turi laikus su tiksliomis savybėmis – atskiriama tolima ir artima praeitis arba artima ir tolima ateitis.

Dažniausiai laikas išreiškia veiksmo santykį su esamuoju momentu. Kartais veiksmo santykis gali būti nurodomas ne su esamuoju momentu, o su tam tikru momentu praeityje ar ateityje (su momentu, apie kurį kalbama). Toks laikas vadinamas santykiniu, pvz., perfektas, pliuskvamperfektas. Laikas, išreiškiantis veiksmo santykį su esamuoju momentu, vadinamas absoliučiuoju.

Laiko kategorija glaudžiai susijusi su veikslo kategorija. Kai kuriose kalbose tai, kas tradiciškai laikoma laikais, šiuolaikinėje analizėje laikoma laiko ir veikslo kombinacijomis. Be laikų ir veikslų veiksmažodžiai taip pat gali būti kaitomi ir nuosakomis. Kadangi dažnai šios trys kategorijos nėra išreikštos atskirai viena nuo kitos, kai kurios kalbos gali būti analizuojamos pasitelkiant kompleksinę laiko, veikslo ir nuosakos sistemą. Laiko kategorijai priklauso veiksmažodžio formos be taip pat kitų galimų reikšmių ir priklausomybės atitinkamoms kategorijoms (veikslo ir nuosakos), žyminčios kalba išsakomo veiksmo laiko santykį su esamuoju momentu.