Endzelyno dėsnis
Endzelyno dėsnis – lietuvių ir latvių kalbų priegaidžių santykį nusakanti atitikmenų sistema, 1899 m. nustatyta latvių kalbininko Janio Endzelyno.[1][2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Baltų prokalbėje būta dviejų priegaidžių – akūto (´) ir cirkumflekso (^ ; liet. k. žymima ˜). Akūtas buvo kylančioji priegaidė, o cirkumfleksas – krentančioji. Latvių ir prūsų kalbos išlaikiusios senąjį tarimą, o lietuvių kalboje akūtas tariamas krentančia intonacija, cirkumfleksas – kylančia. Tokiu būdu lietuvių kalboje yra dvi priegaidės: krentančioji tvirtapradė ir kylančioji tvirtagalė. K. Būgos manymu, lietuvių kalbos priegaidės buvo pertvarkytos po XII a. ir jų tarimas tapo atvirkščias, veidrodinis latvių bei prūsų priegaidžių tarimui.[3]
Dabartinėje latvių kalboje yra trys priegaidės: krentančioji, tęstinė ir laužtinė. Krentančioji priegaidė tariama krentančia, žemėjančia intonacija (išsaugotas prabaltiškasis cirkumflekso tarimas), tęstinei priegaidei būdinga nežymiai kylanti arba apylygė intonacija, o laužtinė priegaidė pasižymi balso lūžiu (iki lūžio – kylantis balso judėjimas, po jo – krentantis).[4] Pasak J. Endzelyno, latvių kalbos tęstinė ir laužtinė priegaidės atsirado iš akūto dėl metatonijos lydimų kirčio perkėlimų;[1] laužtinė priegaidė siejama su kirčio atkėlimu iš galūnės į šaknį.[5]
Atitikmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lietuvių kalbos tvirtagalę (kylančiąją) priegaidę atitinka latvių kalbos krentančioji: liet. draũgas – latv. dràugs.[1]
- Lietuvių kalbos pastovaus kirčio žodžių tvirtapradę (krentančiąją) priegaidę atitinka latvių kalbos tęstinė (kylančioji arba apylygė): liet. brólis – latv. brãlis.[1][4]
- Lietuvių kalbos kilnojamojo kirčio žodžių tvirtapradę (krentančiąją) priegaidę atitinka latvių kalbos laužtinė (kylančioji-krentančioji): liet. dárbas, dgs. vard. darbaĩ – latv. daȓbs.[1]
B. Stundžios statistiniai tyrimai rodo, kad atitikmenys patikimesni pirmuoju atveju – kai lietuvių kalboje turima tvirtagalė (kylančioji) priegaidė, o latvių kalboje – krentančioji. Kitais atvejais pasitaiko neatitikimų.[1] Tokie neatitikimai aiškinami istoriniu priegaidės, kirčio vietos lietuvių ir latvių kalbose pakeitimu.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 89-90. ISBN 5-420-01444-0.
- ↑ Stundžia, B. (1985). „Endzelyno dėsnio statistinė analizė: daiktavardis ir būdvardis“. Baltistica. 21 (2).
- ↑ Zinkevičius, Z. (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 44.
- ↑ 4,0 4,1 Zinkevičius, Z. (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 41-42.
- ↑ Zinkevičius, Z. (1980). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. I. Vilnius: „Mokslas“. pp. 42.