Apsas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Apsas
brus. Опса
BraslavRaion-Opsa2.JPG
Centrinė gatvė

Apsas
55°32′0″ š. pl. 26°49′0″ r. ilg. / 55.53333°š. pl. 26.81667°r. ilg. / 55.53333; 26.81667 (Apsas)Koordinatės: 55°32′0″ š. pl. 26°49′0″ r. ilg. / 55.53333°š. pl. 26.81667°r. ilg. / 55.53333; 26.81667 (Apsas)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis Vitebsko sritis Vitebsko sritis
Rajonas Breslaujos rajonas
Gyventojų (2005) 700
Commons-logo.svg Vikiteka ApsasVikiteka
Kirčiavimas
Vietovardžio kirčiavimas
(4 kirčiuotė)
Vardininkas: Ãpsas
Kilmininkas: Ãpso
Naudininkas: Ãpsui
Galininkas: Ãpsą
Įnagininkas: Apsù
Vietininkas: Apsè

Apsas (brus. Опса) – miestelis Baltarusijoje, Breslaujos rajone, 16 km į rytus nuo Lietuvos sienos, prie kelio BreslaujaVydžiai. 770 gyventojų (2000 m.)

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apsas minimas 1500 m. Nuo 1569 m. seniūnijos centras, iki 1795 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestelis. 1676 m. minima bažnyčia. 1794 m. gegužės 13 d. Apse įvyko didelės Abiejų Tautų Respublikos sukilėlių kautynės su Rusijos imperijos kariuomenės daliniais. XVIII a. įsteigta mokykla. 17951843 m. Apsas priklausė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai, 18431915 m. Kauno gubernijai. 1920 m. liepos 21 – spalio 9 d. – Lietuvos Respublikai.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XX a. pradžioje pastatyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, 1903 m. rūmus pasistatė Pliateriai.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1790 m. buvo 19 sodybų, 1859 m. apie 11 sodybų, 163 gyventojų, 1921 m. – 106 sodybos, 714 gyventojų.

Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apsas yra išlikusių Šiaurės rytų lietuvių etnologijos žemių (Apso salos) rytų aukštaičių vilniškių tarmės centras. 1908 m. Apso valsčiuje lietuviškai dar kalbėjo 65 % gyventojų. Lenkijos okupacinės valdžios statistikos duomenimis, 1921 m. iš 8187 gyventojų 135 (14 %) buvo lietuviai. 1931 m. oficialiais duomenimis valsčiuje gyveno 3442 lietuviai. 19251937 m. Apso valsčiuje veikė Šv. Kazimiero draugija, turėjusi skyrius 17 kaimų, ir Ryto draugija, 9 kaimuose įsteigusi vaikų darželius, mokyklas, skaityklas.

1956 m., 1958 m., 1972 m., 1976 m., 1988 m. ir vėliau Apso lietuvių salą tyrė Lietuvos mokslų akademijos ekspedicijos. Apie 60 kaimų (Adomėniškė, Damošiai, Dvarčiniai, Misos, Pelekai, Petkūniškė, Šalakandžiai, Vainiūnai, Zabarninkai ir kt.) gyventojai mokėjo lietuviškai (1958 m. Šnektą plačiau tyrinėjo Elena Grinaveckienė 1960 m.)

2001 m. Apso apylinkėse (Pelekuose, Vainiūnuose, Ūsionyse) veikė Breslaujos rajono lietuvių draugijos įkurtos lituanistinės mokyklos.[1]

Apsas tarpukaryje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • J. Kudirka. Apso ir Pelekų lietuviškoji kultūra. 1997 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kazimieras GaršvaApsas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 670 psl.