Būdinys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Būdinys – iš veiksmažodžio padarytas prieveiksmis, kuris neįeina į bendrą veiksmažodžio formų paradigmą. Būdinys pabrėžia veiksmo vykimo būdą. Visada vartojamas tik su tos pačios šaknies veiksmažodžiu: bėgte bėgo, nešte nešė, mazgote mazgojo. Būdinio kamiene priešdėlis neįmanomas, būdinys negali valdyti kitų formų, negali būti sangrąžinis.

Nors būdinys iki šiol tebevartojamas, bet abejojama ar jis gali būti laikomas veiksmažodžio forma. Kad galima būtų jį laikyti veiksmažodžiu, turi būti bent vienas požymis, bendras ir kitoms veiksmažodžio formoms. Tačiau būdinyje jokio gramatinio bendrumo su veiksmažodžiu nematyti. Todėl jį reikėtų laikyti ne veiksmažodžio forma, o iš veiksmažodžio kilusiu specialiu prieveiksmiu, vartojamu su tos pačios šaknies veiksmažodžiais, ir atliekančiu pabrėžiamąją, stiprinamąją funkciją.

Daryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdiniai daromi iš bendraties kamieno su priesaga –te arba –tinai: bėg - ti – bėg - te, bėg - tinai; neš - ti – neš - te, neš - tinai; prašy - ti – prašy - te, prašy - tinai.

Būdinys nevaldo nei linksnių, nei prielinksninių konstrukcijų. Būdinio kamiene priešdėlis neįmanomas, būdinys neturi sugebėjimo valdyti kitas formas, negali būti sangrąžinis. Dėl visų minėtų priežasčių būdinys yra nekaitomas.

Abi būdinio formos vartojamos vienodai, bet bendrinėje kalboje labiau paplitę būdiniai su priesaga –te. Jie raiškioje kalboje siejami su tos pačios šaknies nepriešdėliniais ir priešdėliniais veiksmažodžiais: žmonės grūste grūdosi prie geležinkelio kasos. Kartais jie pabrėžtinai nusako ir veiksmo pobūdį: tėvas nė girdėte negirdėjo.

Dažnesnis būdinys tautosakoje, vaizdingoje grožinės literatūros kalboje: jote išjosiu, grįžte sugrįšiu.

Būdiniai su priesaga –tinai savo forma visai atitinka kitus prieveiksmius, bet skiriasi nuo jų pabrėžiamąją vartosena tik su tos pačios šaknies veiksmažodžiais: žalią žolelę rautinai išrausi.

Būdiniai daromi tik iš eigos veikslo veiksmažodžių, neįmanoma forma „parbėgte parbėgo“. Būdiniui ne tik svetima prefiksacija, bet jo semantika nesuderinama su prielinksninės kilmės priešdėlių įvykio veikslo reikšme. Teoriškai būdiniai turi būti reguliariai daromi iš visų eigos veikslo veiksmažodžio, tačiau praktiškai vartojamų būdinių ne tiek daug. Kiti kalbininkai aiškina būdinių kilmę iš veiksmažodinių daiktavardžių įnagininkų.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]