Gervėčiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Gervėčiai
brus. Гервяты
Фото путешествия по Беларуси 162.jpg
Šv. Trejybės bažnyčia

Gervėčiai
54°41′0″ š. pl. 26°09′0″ r. ilg. / 54.68333°š. pl. 26.15000°r. ilg. / 54.68333; 26.15000 (Gervėčiai)Koordinatės: 54°41′0″ š. pl. 26°09′0″ r. ilg. / 54.68333°š. pl. 26.15000°r. ilg. / 54.68333; 26.15000 (Gervėčiai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas: Astravo rajonas
Gyventojų (2014): 563
Commons-logo.svg Vikiteka: GervėčiaiVikiteka
Kirčiavimas: Gervė́čiai

Gervėčiai (brus. Гервяты) – miestelis vakarų Baltarusijoje, Gardino srityje, Astravo rajone, apie 70 km į rytus nuo Vilniaus, prie Aluošios upės. Baltarusijos lietuvių etninių žemių centras. 15-a išlikusių lietuviškų kaimų bendrai dar vadinami Gervėčių kraštu.

Stovi bažnyčia, vandens malūnas. Gervėčių parapijoje veikia Gervėčių vidurinė mokykla (mokoma rusiškai, bet 1-2 kartus per savaitę dėstoma ir lietuvių kalba). Pradėtas statyti lietuvių kultūros ir švietimo centras perkeltas į Rimdžiūnus.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gervėčių bažnyčios užrašo fragmentas lietuviškai (2006 m.)

Pasak M. Strijkovskio, Gervėčiai įkurti 1271 m. Pirmąkart minimi 1511 m., ši įkūrimo data laikoma tikrąja, kai Vilniaus vyskupas Jonas iš Lietuvos kunigaikščių, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo sūnus, Gervėčių dvarą užrašė Vilniaus vyskupams kaip stalo dvarą. 15261536 m. pastatydinta pirmoji medinė bažnyčia. XVIII a. prie bažnyčios veikė pradžios mokykla.

Nuo 1795 m. Gervėčiai priklausė Rusijos imperijai. 1797 m. Rusijos valdžia dvarą konfiskavo ir padovanojo grafui M. Šuazeliui-Gufjė; šis dvarą 1801 m. pardavė Vilniaus pakamariui M. Domeikai. XIX a. Gervėčiai buvo Ašmenos apskrityje, 18991903 m. pastatyta mūrinė neogotikinė Gervėčių Švenčiausios Trejybės bažnyčia, viena gražiausių tuometinėje Rytų Lietuvoje, dabar didžiausia katalikų bažnyčia Baltarusijoje (61 m aukščio). Ji nenukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą.

19211939 m. Gervėčius valdė Lenkija, 1939 m. jie priskirti Baltarusijos TSR. Nuo 1942 m. balandžio iki 1944 m. vokiečių okupacinė administracija Gervėčius buvo priskyrusi Lietuvos generalinei sričiai. [1]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1996 m. Gervėčiuose buvo 586 gyventojų, apie trečdalis jų – lietuviai.

Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki XIX a. vidurio Gervėčiai buvo lietuvių etnografiniame plote. Gervėčių lietuvių tautinis atbudimas sietinas su vargonininko J. Petrausko šeimos, taip pat klebono A. Jakavonio lietuvybės žadinimo veikla. 19211928 m. Gervėčių lietuviai kovojo su Lenkijos administracija dėl lietuviškų pamaldų bažnyčioje. 1921 m. ir 1927 m. suimtas bei kalintas, vėliau iškeltas į kitą parapiją lietuvių klebonas A. Jakavonis; nuo 1927 m. lietuvių pamaldos vyko kartą per mėnesį.

19211924 m. Gervėčiuose veikė lietuvių mokykla, nuo 1922 m. ją globojo Ryto draugija. Veikė Blaivybės, Lietuvių ūkio, Šv. Kazimiero draugijų skyriai. Lietuviškos mokyklos, vėliau skaityklos, iki 1936 m. veikė Gervėčių apylinkės kaimuose – Galčiūnuose, Gėliūnuose, Giriose, Miciūnuose, Mockose, Petrikuose, Rimdžiūnuose; lenkų valdžios uždarytos. Prie mokyklų buvo įsteigti vakariniai kursai suaugusiesiems, skaityklos, skaitytos paskaitos, rengti vaidinimai. 19421944 m. Gervėčių apylinkėse buvo atkurtos kai kurios lietuviškos mokyklos, Gervėčiuose įkurta progimnazija. Nuo 19561957 m. lietuvių kalba leista mokyti pradinėse klasėse; vyresniesiems lietuvių k. dėstyta tik kaip mokomasis dalykas. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje Gervėčiuose įkurta lietuvių vidurinė mokykla.

Gervėčių lietuvių šnekta, tirta 1951 m., 1970 m., priklauso vilniškių tarmei. [2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aloyzas Vidugiris. Gervėčiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 614 psl.
  2. Aloyzas Vidugiris. Gervėčiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 614 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]