Pereiti prie turinio

Jusyvas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Jusyvas (vok. Jussive, geidžiamoji nuosaka) – nuosaka, kuria reiškiamas netiesioginis raginimas[1] (liepimas, prašymas[2]), skirtas trečiajam asmeniui.[3] Baltų kalbose vartojamos formos trečiajam asmeniui raginti dažniausiai vadinamos permisyvu.[4] Jusyvas nuo liepiamosios nuosakos (imperatyvo) skiriasi tuo, kad raginimas nukreiptas ne į antrąjį, o į trečiąjį asmenį.

Pavyzdžiui, Būk! (liepiamoji nuosaka) ir Tebūnie! (jusyvas).

Arba

est. Poisid ärgu jooksku! 'Tegu berniukai nebėgioja!'

suom. Lukekoon hän tämän kirjan! 'Tegu jis perskaito šią knygą!'

Lietuvių kalboje vartojamos vientisinės arba sudėtinės jusyvo formos. Vientisinės formos sudaromos su iš dalelytės kilusiu priešdėliu te- ir prie esamojo laiko trečiojo asmens jungiamomis galūnėmis -ie (I asmenuotė: eina – teeinie), -ai (III asmenuotė: daro – tedarai). II asmenuotė gali būti sudaroma su dviem galūnėm: senoviškesne -y (tiki – tetiky; vartojama tarmėse) arba iš I asmenuotės perimta -ie (tiki – tetikie). Taip pat vientisinės formos gali būti sudaromos iš esamojo laiko trečiojo asmens nekeičiant galūnės, tik pridedant priešdėlį te- (teeina, tedaro, tetiki). Sudėtinės formos sudaromos su trečiuoju asmeniu vartojant dalelytes tegu, tegul, lai: tegu eina, daro, dainuoja. Sudėtinėms formoms gali būti pasitelkta ir dalelytė te, nuo trečiojo asmens veiksmažodžio atskirta kitų sakinio žodžių: Te jis visada tiki gėriu.[5][6][7]

Jusyvas taip pat vartojamas semitų, kušitų[8] ir papuasų kalbose.

  1. побудительное наклонение, юссив.
  2. Эстонский язык: пособие по морфологии Archyvuota kopija 2017-05-09 iš Wayback Machine projekto..
  3. О ГРАММАТИЧЕСКИХ СРЕДСТВАХ АКТУАЛИЗАЦИИ ЗНАЧЕНИЙ ИРРЕАЛЬНОЙ МОДАЛЬНОСТИ В ИНГУШСКОМ ЯЗЫКЕ.
  4. Vytautas Mažiulis (2004). „Prūsų kalbos istorinė gramatika“ (PDF). Vilniaus universiteto leidykla. Nuoroda tikrinta 2021-11-05.
  5. Zinkevičius, Z. (1981). Lietuvių kalbos istorinė gramatika. II. Vilnius: „Mokslas“. pp. 131–132.
  6. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 222.
  7. „Kartu ar atskirai palinkėjimuose rašomos dalelytės „te“, „tegu“, „tegul“ ir pan.?“. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos KONSULTACIJŲ BANKAS. Suarchyvuotas originalas 2021-11-04. Nuoroda tikrinta 2021-11-04.
  8. КУШИТСКИЕ ЯЗЫКИ.