Žemaičių tarmė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Žemaičių tarmė
Žemaitiu kalba
KalbamaLietuva
Kalbančiųjų skaičius~500 000 [1]
Vieta pagal kalbančiųjų skaičiųŽemaitija
KilmėIndoeuropiečių prokalbė
Kalbos kodai
ISO 639-3sgs
Wikipedia-logo-v2.svg Vikipedija Žemaičių tarmė
Atminimo lenta žemaitiškai Mosėdyje (Skuodo raj.)
Praktinis tarmės panaudojimas informacinėje lentoje prie gamtos objekto – įspėjimas šiukšlintojams (Kauno raj.)

Žemaičių tarmė (žem. žemaitiu kalba) – lietuvių kalbos tarmė,[3] kuria daugiausia šnekama Žemaitijoje (Vakarų Lietuva). Kartu su aukštaičių tarme, ji yra viena pagrindinių lietuvių kalbos tarmių, skirstomų į smulkesnes patarmes. Lietuvių kalbos instituto išleistoje knygoje „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija“[4] teigiama, jog lietuvių kalbos tarmės į aukštaičių ir žemaičių kalbotyros darbuose yra skirstomos nuo seno. Tokio paties skirstymo laikomasi ir Z. Zinkevičiaus[5] bei kitų dialektologų darbuose (t. p. žr.[6]).

Krikštijant Žemaitiją, nė vienas dvasininkas, atvykęs į Žemaitiją kartu su karaliumi Jogaila, negalėjo susikalbėti su žemaičiais, todėl pats karalius Jogaila mokė žemaičius apie katalikybę, taigi jis gebėjo bendrauti žemaičių tarme.[7]

Yra nesutariama dėl žemaičių šnektos statuso. Iki lietuvių bendrinės kalbos susiformavimo žemaičių kalbos sąvoka buvo vartojama labai dažnai[8]. Kita vertus, daugelis lietuvių dialektologų ją laiko tarme.[8]. Vienas iš pagrindinių argumentų yra bendrinės kalbos nebuvimas, skirtingai nei latgalių kalboje, nors šis teiginys yra ginčytinas dėl 1998 m. ir 2017 m. bandymų žemaičių kalbos rašybą norminti. Tačiau kai kurie kalbininkai (Juozas Pabrėža ir Aleksas Girdenis[9]) bei kai kurios visuomeninės organizacijos (pvz., Žemaičių kultūros draugija) ir spaudos leidiniai vietoje „žemaičių tarmės“ nuosekliai vartoja „žemaičių kalbos“ sąvoką arba „žemaičių tarmės“ ir „žemaičių kalbos“ (abiem atvejais suprantamas kaip žemaičių tarmių visumą) sąvokas naudoja kaip sinonimiškas.[10] Žemaičių tarmei nuo 2010 m. yra suteiktas ISO 639-3 kodas, nurodantis kalbos statusą.[11]

Žemaitiškai kalbančiųjų skaičius yra ~0,5 mln., kurių didelė dalis save identifikuoja kaip žemaičius.[reikalingas šaltinis] Žemaičių tarmė yra gerokai modernesnė už aukštaičių, t. y. daugiau nutolusi nuo baltų prokalbės.[12] Didžiausią įtaką tam padariusi kuršių kalbos giminystė ir substratas; šiaurės žemaičiai yra tiesioginiai pietų kuršių asimiliantai.

Pagrindiniai skiriamieji fonetiniai žemaičių tarmės požymiai yra du: lietuvių bendrinės kalbos (bk) o, ė ir uo, ie atitikmenys.

  1. Vietoje bk o, ė žemaičiai taria dvibalsius uo, ie, pvz., bruolis „brolis“, uors „oras“, tieus „tėvas“, vies „vėjas“.
  2. Vietoje bk uo, ie žemaičiai taria trejopus garsus (pagal tai tarmė skirstoma į patarmes): šiaurinė dalis – ou, ėi, pvz., douna „duona“, doud „duoda“, pėins „pienas“, žėids ‘žiedas‘; pietinė – ū, ī, pvz., dūna „duona“, dūd „duoda“, pīns „pienas“, žīds „žiedas“ (nuo etnonimo žydas skiriasi priegaide), vakarų – ō, ė̄: dōna „duona“, dōd „duoda“, pė̄ns „pienas“, žė̄ds „žiedas“. Ankstesnėje K. Jauniaus-A. Salio tarmių klasifikacijoje dvibalsio uo atitikmenims iliustruoti žemaičiai buvo praminti dounininkais, dūnininkais ir donininkais (iliustruojant žodžio duona tarimą).

Abėcėlė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemaičių tarmė naudoja skirtingą abėcėlę nei bendrinė lietuvių kalba. Ji neturi nosinių raidžių, bet turi ilgąsias balses, tarp jų ir unikalią ė ilgąją (ė̄). Nesant techninių galimybių ilgosios raidės keičiamos į dvi paprastas, pvz., ā>aa, ē>ee arba ī>y>ii.

A a [ā] Ā ā [ėlguojė ā] B b [bė] C c [cė] Č č [čė] D d [dė] E e [ē] Ē ē [ėlguojė ē]
Ė ė [ė̄] Ė̄ ė̄ [ėlguojė ė̄] F f [ėf] G g [gė, gie] H h [hā] I i [ī] Ī ī [ėlguojė ī] J j [jot]
K k [kā] L l [ėl] M m [ėm] N n [ėn] O o [ō] Ō ō [ėlguojė ō] P p [pė] R r [ėr]
S s [ės] Š š [ėš] T t [tė] U u [ū] Ū ū [ėlguojė ū] V v [vė] Z z [zė, zet] Ž ž [žė, žet].

Patarmės ir šnektos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skiriamos trys žemaičių patarmės:

  • Šiaurės, arba telšiškių bei kretingiškių („dounininkų“),
  • Pietų, arba raseiniškių bei varniškių („dūnininkų“),
  • Vakarų, arba klaipėdiškių („donininkų“).

Šiaurės žemaičiai skirstomi į telšiškius (Telšiai; rytinė patarmės dalis) ir kretingiškius (Kretinga; vakarinė patarmės dalis). Skiriamoji ypatybė – trumpųjų balsių u, i asimiliacija. Telšiškiai juos derina prie tolesnio skiemens: jei skiemuo ar galūnė yra siauri, visur kamiene bus tariami siauri u, i, jei plati, minėtieji balsiai bus paplatinti iki o, ė, plg. puskubilis, poskobėlė „puskubilio“. Kretingiškiai u, i platina visais atvejais, plg., poskobėlis, poskobėlė. Kretingiškiai skirtingai nuo visų likusių žemaičių (kartu ir nuo lietuvių kalbos) išsaugo baltišką galūnę -tj, -dj prieš užpakalinius balsius -a, -o, -u, pvz., kretingiškiškai: medis, medē, mediou; svetīs, svetē, svetiou, telšiškiškai medis, medē, medžiou; svetīs, svetē, svečiou, lietuviškai medis, medžiai, medžiui; svetys, svečiai, svečiui. Bet veiksmažodžiuose tariama vienodai: matiau „mačiau“, pjodiau „pjudžiau“, inkšto „inkščiu“. Skirtingai šiaurėje tariami ą, ę variantai, šiuo atveju, išskiriami ir mažeikiškiai, tarantys ō, ė̄ (ōžouls „ąžuolas“, skė̄st „skęsta“), vietoj kretingiškių ou, ėi (oužouls, skėist) ir telšiškių on, ėn (onžouls, skėnst).

Pietų žemaičiai skirstomi į raseiniškių (Raseiniai; pietinė ir šiaurrytinė patarmės dalis) bei varniškių (Varniai; šiaurinė patarmės dalis). Skiriamoji ypatybė – dvigarsių am, an, em, en tarimas. Raseiniškiai išlaiko senovinį baltišką tarimą, pvz., langs „langas“, kan „ką“, lenk, sprensk „spręsk“; varniškiai juos siaurina kaip ir kiti žemaičiai, t. y. taria om, on, ėm, ėn: longs „langas“, kon „ką“, lėnk „lenk“, sprėnsk „spręsk“.

Vakarų žemaičiai smulkiau į šnektas neskirstomi.

Oficialus vartojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skuodo rajono savivaldybės taryba vienintelė Lietuvoje savo darbo reglamente 2007 m. įteisino žemaitišką tarmę, kuria kalbama Tarybos posėdžių metu. Raštvedyba ir toliau tvarkoma lietuvių kalba.[13][14]

Žemaitiška literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors žemaitiška tarme parašyta knygų leista ir anksčiau, sunorminta žemaičių tarme/kalba literatūra sparčiau imta leisti XXI a. Tarp pagrindinių autorių — Edvardas Rudys ir Teklė Džervienė.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. https://zemaitiuzeme.lt/aktualijos/jonas-bukantis-zemaiciu-kalba-siandien-ir-jos-islikimo-perspektyvos/
  2. https://www.ethnologue.com/language/sgs
  3. Žemaičių tarmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-01-26.
  4. Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, Vilnius, 2004 m., psl. 24
  5. Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius, 1994 m.
  6. http://www.emokykla.lt/cd/tarmes/Tarmes/Index.htm Archyvuota kopija 2012-06-17 iš Wayback Machine projekto.
  7. Baronas, Darius. Žemaičių krikštas: tyrimai ir refleksija. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija. 33–34 p. ISBN 978-9986-592-71-6.
  8. 8,0 8,1 Pabrėža, Juozas. Žemaičių kalbos tapatybės ženklai. Šiaulių universitetas. Acta humanitarica universitatis Saulensis. T. 25 (2017). 187–195]
  9. Juozas Pabrėža: žemaičių tarmė ar kalba yra atskira kalbinė sistema
  10. http://www.samogit.lt/kultura/Jonas_Bukantis.htm Archyvuota kopija 2010-02-21 iš Wayback Machine projekto.
  11. 639 Identifier Documentation: sgs (SIL)
  12. Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius, 1994 m., psl. 22: Kalbos istorijos požiūriu ji [aukštaičių tarmė] apskritai yra senoviškesnė, išlaikė daugiau senųjų lietuvių kalbos ypatybių. Žemaičių tarmėje senoviniai lietuvių garsai, iš dalies ir formos, yra labiau pakitę, nutolę nuo senojo prototipo.
  13. Skouds. Kultūros ir turizmo skyrius. Žemaičių žodynas skouds.lt
  14. Skuodiškiai politikuos žemaitiškai 2007-06-30, ve.lt

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas žemaičių tarmė
Wikipedia

Archyvuota kopija 2010-02-14 iš Wayback Machine projekto.