Žemaičių tarmė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žemaičių tarmė
Žemaitiu kalba
Kalbama: Lietuvoje
Kalbančiųjų skaičius: apie 500 tūkstančių
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: nepatenka
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

indoeuropiečių
 baltų-slavų
  baltų
   rytų baltų
    lietuvių
     žemaičių

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: nėra
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: -
ISO 639-2: lit
ISO 639-3: sgs

Žemaičių tarmėlietuvių kalbos tarmė, kuria daugiausia šnekama Žemaitijoje (Vakarų Lietuva). Kartu su aukštaičių tarme, ji yra viena pagrindinių lietuvių kalbos tarmių, skirstomų į smulkesnes patarmes. Lietuvių kalbos instituto išleistoje knygoje „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija“ [1]teigiama, jog lietuvių kalbos tarmės į aukštaičių ir žemaičių kalbotyros darbuose yra skirstomos nuo seno. Tokio paties skirstymo laikomasi ir Z. Zinkevičiaus [2] bei kitų dialektologų darbuose (t.p. žr. [3]).

Kai kurios visuomeninės organizacijos ir spaudos leidiniai vietoje „žemaičių tarmės“ nuosekliai vartoja „žemaičių kalbos“ sąvoką (pvz., Žemaičių kultūros draugija) arba „žemaičių tarmės“ ir „žemaičių kalbos“ (abiem atvejais suprantamas kaip žemaičių tarmių visumą) sąvokas naudoja kaip sinonimiškas[4].

Žemaitiškai kalbančiųjų skaičius yra ~0,5 mln., kurių didelė dalis save identifikuoja kaip žemaičius[reikalingas šaltinis]. Žemaičių tarmė yra gerokai modernesnė už aukštaičių, t. y. daugiau nutolusi nuo baltų prokalbės[5]. Didžiausią įtaką tam padariusi kuršių kalbos giminystė ir substratas; šiaurės žemaičiai yra tiesioginiai pietų kuršių asimiliantai.

Pagrindiniai skiriamieji fonetiniai žemaičių tarmės požymiai yra du: lietuvių bendrinės kalbos (bk) o, ė ir uo, ie atitikmenys.

  1. Vietoje bk o, ė žemaičiai taria dvibalsius uo, ie, pvz., bruolis „brolis“, uors „oras“, tieus „tėvas“, vies „vėjas“.
  2. Vietoje bk uo, ie žemaičiai taria trejopus garsus (pagal tai tarmė skirstoma į patarmes): šiaurinė dalis – ou, ei, pvz., douna „duona“, doud „duoda“, peins „pienas“, žeids ‘žiedas‘; pietinė – ū, y, pvz., dūna „duona“, dūd „duoda“, pīns „pienas“, žīds „žiedas“ (nuo etnonimo žydas skiriasi priegaide), vakarų – o, ė: dona „duona“, dod „duoda“, pėns „pienas“, žėds „žiedas“. Ankstesnėje K. Jauniaus-A. Salio tarmių klasifikacijoje dvibalsio uo atitikmenims iliustruoti žemaičiai buvo praminti dounininkais, dūnininkais ir donininkais (iliustruojant žodžio duona tarimą).

Abėcėlė[taisyti | redaguoti kodą]

Žemaičių tarmė naudoja skirtingą abėcėlę nei bendrinė lietuvių kalba. Ji neturi nosinių raidžių, bet turi ilgąsias balses, kurių tarpe ir unikalią ė ilgąją (ė̄). Nesant techninių galimybių ilgosios raidės keičiamos į dvi paprastas, pvz., ā>aa, ē>ee arba ī>y>ii.

A a [ā] Ā ā [ėlguojė ā] B b [bė] C c [cė] Č č [čė] D d [dė] E e [ē] Ē ē [ėlguojė ē]
Ė ė [ė̅] Ė̅ė̅ [ėlguojė ė̅] F f [ėf] G g [gė, gie] H h [hā] I i [ī] Ī ī [ėlguojė ī] J j [jot]
K k [kā] L l [ėl] M m [ėm] N n [ėn] O o [ō] Ō ō [ėlguojė ō] P p [pė] R r [ėr]
S s [ės] Š š [ėš] T t [tė] U u [ū] Ū ū [ėlguojė ū] V v [vė] Z z [zė, zet] Ž ž [žė, žet].

Patarmės ir šnektos[taisyti | redaguoti kodą]

Skiriamos trys žemaičių patarmės:

  • Šiaurės, arba telšiškių bei kretingiškių („dounininkų“),
  • Pietų, arba raseiniškių bei varniškių („dūnininkų“),
  • Vakarų, arba klaipėdiškių („donininkų“).

Šiaurės žemaičiai skirstomi į telšiškius (Telšiai; rytinė patarmės dalis) ir kretingiškius (Kretinga; vakarinė patarmės dalis). Skiriamoji ypatybė – trumpųjų balsių u, i asmiliacija. Telšiškiai juos derina prie tolesnio skiemens: jei skiemuo ar galūnė yra siauri, visur kamiene bus tariami siauri u, i, jei plati, minėtieji balsiai bus paplatinti iki o, ė, plg. puskubilis, poskobėle „puskubilio“. Kretingiškiai u, i platina visais atvejais, plg., poskobėlis, poskobėle. Kretingiškiai skirtingai nuo visų likusių žemaičių (kartu ir nuo lietuvių kalbos) išsaugo baltišką galūnę -tj, -dj prieš užpakalinius balsius -a, -o, -u, pvz., kretingiškiškai: medis, medē, mediou; svetīs, svetē, svetiou, telšiškiškai medis, medē, medžiou; svetīs, svetē, svečiou, lietuviškai medis, medžiai, medžiui; svetys, svečiai, svečiui. Bet veiksmažodžiuose tariama vienodai: matiau „mačiau“, pjodiau „pjudžiau“, inkšto „inkščiu“. Skirtingai šiaurėje tariami ą, ę variantai, šiuo atveju, išskiriami ir mažeikiškiai, tarantys ō, ė̄ (ōžouls „ąžuolas“, skė̄st „skęsta“), vietoj kretingiškių ou, ėi (oužouls, skėist) ir telšiškių on, ėn (onžouls, skėnst).

Pietų žemaičiai skirstomi į raseiniškių (Raseiniai; pietinė ir šiaurrytinė patarmės dalis) bei varniškių (Varniai; šiaurinė patarmės dalis). Skiriamoji ypatybė – dvigarsių am, an, em, en tarimas. Raseiniškiai išlaiko senovinį baltišką tarimą, pvz., langs „langas“, kan „ką“, lenk, sprensk „spręsk“; varniškiai juos siaurina kaip ir kiti žemaičiai, t. y. taria om, on, ėm, ėn: longs „langas“, kon „ką“, lėnk „lenk“, sprėnsk „spręsk“.

Vakarų žemaičiai smulkiau į šnektas neskirstomi.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Wikipedia
Vikipedija Žemaičių tarmė
  1. Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, Vilnius, 2004 m., psl. 24
  2. Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius, 1994 m.
  3. http://www.emokykla.lt/cd/tarmes/Tarmes/Index.htm
  4. http://www.samogit.lt/kultura/Jonas_Bukantis.htm
  5. Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius, 1994 m., psl. 22: Kalbos istorijos požiūriu ji [aukštaičių tarmė] apskritai yra senoviškesnė, išlaikė daugiau senųjų lietuvių kalbos ypatybių. Žemaičių tarmėje senoviniai lietuvių garsai, iš dalies ir formos, yra labiau pakitę, nutolę nuo senojo prototipo.