Fonologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Fonologija (gr. φωνή phōnē 'garsas' ir λόγος lógos 'mokymas') – kalbotyros atšaka, nagrinėjanti „kalbos garsinių elementų funkcijas ir garsų sąveikos modelius“.[1] Pagrindinis fonologijos vienetas yra fonema, pagrindinis tyrimų objektas – fonemų priešpriešos (opozicijos), kurių visuma sudaro fonologinę kalbos sistemą.

Paprastai kalbininkai fonologiją (mokslą apie funkcinį kalbos garsų atžvilgį) laiko fonetikos (mokslo apie kalbos garsus) dalimi, nors yra nuomonių, kad šiedvi kalbotyros atšakos yra savarankiškos.

Fonologijos ir fonetikos skirtumas tas, kad fonetika telkiasi ne tik į funkcinį kalbos garsų aspektą, bet kartu su juo aprėpia ir substancinę pusę, tai yra fizinį ir biologinį (fiziologinį) aspektus: kalbos padargus (artikuliavimą), akustines garsų ypatybes ir kaip jas suvokia klausytojas.

Dabartinės fonologijos pagrindėju laikomas lenkų kilmės mokslininkas J. Baudouin de Courtenay. Žymų indėlį į fonologiją įnešė R. Jakobsonas, N. Chomsky's, M. Halle'as.

Svarbiausios fonologijos sąvokos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kalbos garsas arba fonas – tam tikros trukmės kalbos garso atkarpa, sudaranti fonemą.
  2. Fonema – garsas, turintis skiriamąją (distinktyvinę) funkciją. Jeigu žodyje, pakeitus vieną kalbos garsą kitu, pasikeičia žodžio ar morfemos reikšmė, tai tokie garsai laikomi skirtingomis fonemomis.
  3. Alofonas – fonemos tarimo būdas, jos variantas, nulemtas tam tikros fonetinės aplinkos ir neturintis skiriamosios funkcijos (pvz., žodžiuose kalnas ir kelias abu a yra alofonai, bet ne dvi skirtingos fonemos).
  4. Fonemų priešprieša arba opozicija – fonemos, besiskiriančios pagal tarimo pobūdį, t. y. vien tik jų pakeitimas gali nulemti žodžio reikšmę: kauti – gauti – rauti – mauti – šauti – džiauti ir kt. Pagal priešpriešas nustatoma, ar tai yra atskiros fonemos – ar kalbos garsai turi skiriamąją funkciją.
  5. Priešpriešų neutralizavimas:
a) pvz., skardžiųjų priebalsių virtimas dusliaisiais liet. k. žodžių gale: daug > dauk, už > uš;
b) asimiliacija – skardžiųjų priebalsių prieš dusliuosiusius duslėjimas, dusliųjų prieš skardžiuosius skardėjimas, kietųjų priebalsių prieš minkštuosius minkštėjimas, balsių po minkštųjų priebalsių priešakėjimas ir kitokios fonologinės ypatybės.
6. Priešpriešų skiriamieji požymiai – balsiai lietuvių kalboje gali skirtis trukme, pakilimu, eile ir kt., priebalsiai – skardumu, minkštumu ir kitokiais požymiais.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Fonētikas un fonoloģijas vispārīgs raksturojums“. Latviešu valodas gramatika, 22 (2015).