Rūšis (kalbotyra)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Rūšis kalbotyrojeveiksmažodžio gramatinė kategorija. Ji nurodo veiksmo atlikėjo, veiksmo ir veiksmo objekto ryšius. Lietuvių kalboje yra dvi veiksmažodžių rūšys: veikiamoji ir neveikiamoji.[1][2]

Lietuvių kalboje veikiamajai rūšiai priklauso visos vientisinės asmenuojamosios formos, veikiamieji dalyviai, padalyviai, pusdalyviai ir sudėtinės pradėtinių bei atliktinių laikų formos, sudarytos su veikiamaisiais dalyviais. Neveikiamosios rūšies yra neveikiamieji dalyviai ir su jais sudarytos sudėtinės formos. Veikiamoji rūšis reiškia aktyvų veiksmą, kurį objektas patiria iš veiksmo atlikėjo tiesiogiai (žmogus stato namą; žmogus yra statęs namą). Neveikiamoji rūšis vartojama tada, kai veiksmą (būseną) norima nusakyti neatsižvelgiant į veikėją ar būsenos turėtoją, tokio veiksmo atlikėjas negali eiti sakinio veiksniu ar dalyvio pažymimuoju žodžiu[3] – neveikiamąja rūšimi reiškiamas į veikėją nukreiptas veiksmas, kylantis iš kito veikėjo veiksmo (žmogaus statomas namas; namas yra žmogaus statytas).

Rūšies kategorija būdinga ne visoms kalboms.[3] Indoeuropiečių prokalbėje, iš kurios kilusi lietuvių kalba, vartota veikiamoji rūšis ir vidurinė (medijas), neveikiamosios rūšies nebuvo. Vidurinė rūšis reiškia savaime vykstantį arba į save nukreiptą veiksmą ir lietuvių kalboje atitinka sangrąžinius veiksmažodžius (ratas sukasi).[4]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Latvijas padomju enciklopēdija. 4. sējums. Rīga : Galvenā enciklopēdiju redakcija. 698. lpp.
  2. „Kārta“. LZA. Nuoroda tikrinta 2020-09-18. 
  3. 3,0 3,1 Vytautas Ambrazas (2011-12-08). „Rūšis“. VLE. Nuoroda tikrinta 2020-09-18. 
  4. Villanueva Svensson, M. (2016). Indoeuropiečių kalbotyros pagrindai. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 139-140. ISBN 978-609-459-788-6.