Vakarų žemaičių patarmė

From Vikipedija
Jump to navigation Jump to search
Vakarų žemaičių patarmė
Kalbamavakarų Lietuva
Kilmėindoeuropiečių

 baltų
  rytų baltų
   lietuvių
    žemaičių

     vakarų žemaičių

Vakarų žemaičių patarmė (arba donininkų tarmė) – žemaičių vakarinė patarmė, vartota didžiojoje Klaipėdos krašto dalyje. Po 1945 m. išblaškius daugelį krašto gyventojų, tarmė praktiškai išnyko.

Arealas[edit | edit source]

Lietuvių tarmių žemėlapis (Zinkevičius ir Girdenis, 1965 m.).

██ vakarų žemaičių

Patarmės arealas apėmė Klaipėdos krašto vakarinę dalį – nuo Kalotės, Plikių ir Klaipėdos šiaurėje iki Sausgalvių, Rusnės pietuose, įtraukiant Šilutę, Priekulę, Kuršių neriją.[1]

Fonetinės ypatybės[edit | edit source]

  • Vietoj bendrinės lietuvių kalbos dvibalsių ie, uo tariami siauri balsiai ė, o (pvz.,pienas > [pệ·ns], duona > [dô·na]).
  • Bendrinės kalbos ė, o neryškiai dvibalsinami (taria tarpinius garsus tarp ė, o ir ie, uo, pvz., bėga > [biė·g], šonas > [šuô·ns]), o apie Priekulę šie balsiai visiškai sutampa su ė, o (pvz., kluonas > [klô·ns], šienas > [šė̃·ns]).
  • Kai kur į šiaurę nuo Klaipėdos (Karklė, Žardė) vietoj bendrinės kalbos o buvo išlaikytas senovinis ilgasis balsis a, tariamas su o atspalviu (pvz., žodis > žã·dis ‘’).
  • Trumpieji i, u platinami (verčiami į ẹ, ọ) ne visais atvejais, pvz., žodžio kamiene tik prieš skiemenį su užpakalinės eilės balsiu (plg. lipo > l′ẹpa, lubos > lọbas, bet didis > di̇̀dis, pušį > pùši).
  • Žodžio kamieno e prieš skiemenį su priešakiniu ar supriešakėjusiu balsiu dažniausiai siaurinamas (verčiamas į , pvz., medis > mẹdis, plekšnių > pl′ẹkšn′u, bet medų > mèdu, neša > nèš).
  • Vakarų žemaičių patarmės šiaurinė dalis vietoj ą, ę, em, en taria ọ, ẹ, ẹm, ẹn (pvz., kąsti > [kộ·stẹ], spręsti > [sprệ·stẹ], tempti > [tẹ.mptẹ], penktas > [pẹ.ηkc]), o didesnėje vakarų žemaičių patarmės ploto dalyje šie balsiai ir mišrieji dvigarsiai (am, an visame plote) tariami kaip bendrinėje kalboje (bet visur tariama > [kã.n], > [tã.n]).
  • Ne visur vienodai dažnai žodžių galūnėse vartojamos afrikatos č, dž. Šilutės apylinkėse jos dažniausia netariamos tik vietoj senovinių junginių tj, dj, buvusių prieš trumpąjį balsį a (pvz., [já.utê·] < jautei < jautjai ‘jaučiai’, [mèdê·] ‘medžiai’), o vakarų žemaičių patarmės šiaurinėje dalyje afrikatos pakeistos priebalsiais t, d ir kitose galūnėse (pvz., [jâ.ut′u] ‘jaučių’, [mèd′u] ‘medžių’, [mat′â.u] ‘mačiau’, [á.ud′â.u] ‘audžiau’).
  • Didesnėje vakarų žemaičių patarmės ploto dalyje (be Šilutės apylinkių) kirtis iš trumpos ir ilgos tvirtagalės galūnės atitraukiamas į bet kokio ilgumo pirmąjį skiemenį.
  • Vietoj kietojo l tariamas vokiečių kalbai būdingas minkštasis (vidurinis) priebalsis (pvz., lova > [l′ô·va], lūpa > [l′û·pa]).[2]

Morfologija[edit | edit source]

  • Vietininkas keičiamas prielinksnio į su galininku konstrukcija (pvz., anc i snapa neš ‘jis snape neša’, i rinki ‘aplink’).
  • Klaipėdos apylinkėse buvo vartojama dviskaita.

Leksika[edit | edit source]

Vakarų žemaičių patarmėje gausu vokietybių: beñkis ‘suolas’, šni̇̀deris ‘siuvėjas’, delmõnas ‘kišenė, rankinė, piniginė’, keselỹs ‘graibštas vėžiams gaudyti’, kli̇̀pis ‘tinklas’, ri̇̀kis ‘tvoros statinis’, rū̃kužėrūkykla’, skū̃nė ‘daržinė, kluonas’, zė̃das ‘lubų sija’; t. p. kuršiškos ar prūsiškos kilmės žodžių: aũlaukis ‘pietvakarių vėjas’. Yra savitų žodžių lyčių: lýstė ‘lysvė’, pačių̃jis ‘savas’, pi̇́ekabė ‘priekabė’, pūtà ‘vėjo šuoras’, draũgalas ‘draugas’.

Istorija[edit | edit source]

Vakarų žemaičių patarmė susidarė žemaičiams keliantis į vakarus ir asimiliavus skalvius.[3] Vakarų žemaičių patarmės vartotojai tik kalbiniu atžvilgiu vadintini žemaičiais, nes niekad negyveno Žemaitijos kunigaikštystėje ir save laikė Klaipėdos krašto gyventojais.[4]

1945 m. TSRS užėmus Rytų Prūsiją, daugelis Klaipėdos krašto gyventojų pasitraukė į Vakarų Europą arba buvo išbarstyti po Didžiąją Lietuvą. Į Klaipėdos kraštą atsikėlė daugiausia kitų žemaičių tarmių vartotojai, vakarų žemaičių patarmė praktiškai išnyko.

Šaltiniai[edit | edit source]

  1. Vakarų žemaičių tarmės žemėlapis
  2. Kazys Morkūnasvakarų žemaičių patarmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
  3. Коряков Ю. Б. Реестр языков мира: Балтийские языки. Lingvarium.
  4. Булыгина Т. В., Синёва О. В. Литовский язык // Языки мира. Балтийские языки. – М.: Academia, 2006. – С. 147.
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.