Ū
| Lietuvių abėcėlė | |||||||
 | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Raidė „Ū“ sans-serif ir times šriftu | |||||||
| A | Ą | B | C | Č | D | ||
| E | Ę | Ė | F | G | H | ||
| I | Į | Y | J | K | L | ||
| M | N | O | P | R | S | ||
| Š | T | U | Ų | Ū | V | ||
| Z | Ž | ||||||
Ū ir ū – dvidešimt devintoji lietuvių abėcėlės raidė. Lietuvių kalboje raidės pavadinimas yra u ilgoji. Praeityje jos nebuvo, raidę pasiūlė Jonas Jablonskis, 19 amžiaus pabaigoje.[1]
Ū yra modifikuota raidė U. Lietuvių kalboje ji žymi ilgąjį (stipriau ir ryškiau ištariamą) garsą u. Ši raidė taip pat vartojama latvių, žemaičių kalbose, dalyje polineziečių kalbų bei į lotynų raštą transliteruojant kitus raštus (pvz., arabų, kinų, japonų).
Kodai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Raidė | Unicode | HTML |
|---|---|---|
| Ū | U+016A | Ū |
| ū | U+016B | ū |
| |||||||||||||||||
 |
Šis straipsnis apie kalbotyrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Lietuvių kalbos abėcėlė. smetona.lt