Kamienas (kalbotyra)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kamienasmorfologijos terminas, kuriuo vadinama žodžio dalis be galūnės (kaitybos afikso), rodanti jo leksinę reikšmę. Be šaknies, į kamieną gali įeiti priešdėliai, priesagos, intarpai ir kitokie darybos afiksai: pavyzdžiui, žodyje apsilankymas kamienas bus apsilankym-, kur turimas priešdėlis ap-, sangrąžos dalelytė -si-, šaknis lank, priesaga -ym-. Agliutinacinėse kalbose kamienu laikytina žodžio dalis be kaitybos (linksniavimo, asmenavimo) afikso: sakykime, Uralo ir Altajaus kalbose kaityba reiškiama priesagomis. Analitinėse (pvz., anglų) ir izoliacinėse (pvz., kinų) kalbose kamieno sąvoka ne tokia aktuali, nes jose žodžiai kaitomi minimaliai arba iš viso nekaitomi (nėra arba beveik nėra kaitybos afiksų).

Jei be galūnės žodis neturi kitų afiksų, jo šaknis ir kamienas sutampa: žodyje saulė ir šaknis, ir kamienas bus saul-. Nelinksniuojamieji ir neasmenuojamieji žodžiai gali būti sudaryti vien iš kamieno (pvz., aplinkui, be, kalbant, visur).

Istoriškai žodžio kamieno ribos gali keistis. Dabar daiktavardžius akis, medus suvokiame kaip turinčius kamieną ir šaknį ak-, med-, tačiau indoeuropiečių prokalbėje galūnės balsiai (akis, medus) ir dvibalsiai (akies, medaus) įėjo į kamieną, kalbotyroje jie vadinami kamiengaliu.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]