Jan Niecisław Baudouin de Courtenay

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Janas Boduenas de Kurtenė

Janas Boduenas de Kurtenė (lenk. Jan Niecisław Ignacy Baudouin de Courtenay; 1845 m. kovo 13 d. Radzyminas, Lenkija – 1929 m. lapkričio 3 d. Varšuva) – lenkų kalbininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Giminės herbas

Pagal legendą kilęs iš senos aristokratų pranc. Courtenay giminės, kildinamo iš Prancūzijos karaliaus Liudviko VI. Šiai linijai priklausė ir Lotynų imperatoriai. Į Lenkiją J. Bodueno protėviai atsikėlė XVII a.XVIII a.. Tačiau dokumentais šios dinastijos linijos tęstinumas su Boduenu de Kurtenė nėra pagrįsta.

1866 m. Varšuvoje pabaigė Pagrindinę mokyklą (lenk. Szkoła Główna Warszawska). Mokslinę veiklą pradėjo vadovaujamas Izmaiłui Sriezniewskiui. 1875 m. tapo profesoriumi, 1887 m. Lenkijos mokslų akademijos nariu, o 1897 m. Sankt Peterburgo Mokslų akademijos nariu korespondentu. 1874–1883 m. dirbo Kazanės universitete, 18831893 m. Jurjevo universitete, 1893–1899 m. Jogailos universitete, 19001918 m. Sankt Peterburgo universitete, o nuo 1918 m. Varšuvos universitete.

J. Boduenas de Kurtenė stebėtinai anksti subrendo kaip mokslininkas. 1891 m. Brokhauzo ir Jefrono enciklopediniame žodyne jis, 46 m. mokslininkas, minimas kaip „vienas iškiliausių šiuolaikinių lingvistų“. Tačiau pats jis buvo labai kuklus.

Nuo 1910 m. aktyviai reiškėsi politikoje. Priklausė kadetams. Pasisakydavo už kultūrinę Lenkijos nepriklausomybę ir lenkų kalbos lygiateisiškumą. Buvo suimtas.

Paskelbus Lenkijos nepriklausomybę, joje apsigyvena ir tęsia politinę veiklą, vėlgi, gindamas tautinių mažumų teises. 1922 m. dalyvavo rinkimuose į Lenkijos prezidentus.

19191929 m. buvo Varšuvos universiteto garbės profesorius, lyginamosios kalbotyros katedros vedėjas.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jan Niecisław Baudouin de Courtenay kapas

J. Boduenas de Kurtenė kalbos moksle įvykdė perversmą: iki jo lingvistikoje vyravo istorinė kryptis – kalbos buvo tyrinėjamos išimtinai pagal rašytinius šaltinius. Jis savo darbuose įrodinėjo, kad kalbos esmė – šnekamojoje veikloje, o tai reiškia, būtina tyrinėti gyvas kalbas ir tarmes. Tik taip bus galima suprasti kalbos funkcionavimo mechanizmus ir patikrinti lingvistinių teorijų teisingumą.

Savo darbus rašė rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, čekų, italų, lietuvių ir kitomis kalbomis. Jo darbai turėjo įtakos žymiam kalbotyrininkui R. Jakobsonui.

Domėjosi ir dirbtinomis kalbomis. Asmeniškai pažinojo esperanto kalbos kūrėją Liudviką Zamenhofą.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo du kartus vedęs. Antrą kartą vedė Romualdą Bagnicką, pasireiškusią kaip rašytoją, o dukra Sofija – dailininkė.