Tarptautinis žodis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Tarptautinis žodis – žodis, pradžioje vartotas vienoje kalboje, o vėliau iš jos pasiskolintas daugumoje kitų pasaulio kalbų tai sąvokai reikšti.[1] Tokie žodžiai visų pirma vartojami moksle, įvardijant technikos įrenginius (mikroskopas, telefonas, internetas), visuomenines institucijas (policija, respublika, akademija), sporto sąvokas (pirmiausia pats žodis sportas), įvairūs „egzotizmai“ (samurajus, tomahaukas ir t. t.). Tarptautiniai žodžiai (išskyrus paskutinį atvejį) retai būna nepakeičiami, nes daugelyje kalbų jų vietoje dažnai vartojami ne skoliniai, o vertiniai (iš Europos kalbų vertiniams teikia pirmenybę islandų kalba, kurioje visai maža tarptautinių žodžių,[2] taip pat vokiečių ir čekų kalbos, ivritas).

Graikiška ir lotyniška leksika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Siaurąja prasme tarptautinė leksika – mokslo ir technikos terminologija, dažniausiai kilusi iš lotynų (evoliucija, tendencija, forma) ir senosios graikų (analizė, aritmetika, technika) kalbų.

Šios kilmės terminologija vartojama visose Europos kalbose (išskyrus islandų kalbą),[3] taip pat ir romanų kalbose (kurios pačios kilusios iš lotynų kalbos) ir šiuolaikinėje graikų kalboje.

Angliška leksika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl Jungtinės Karalystės ir JAV laimėjimų mokslo ir technikos srityse nuo XIX a. pasaulio kalbose buvo pasiskolinta daug angliškų terminų, ir šis skolinimasis tęsiasi iki šiol. Nors dauguma anglicizmų patys yra kilę iš lotynų kalbos, vis stiprėja tendencija juos skolinantis išsaugoti anglišką tartį, o ne atstatyti tradicinį lotynišką tarimą (pavyzdžiui, dizainas < angl. design /di’zain/ < lot. dēsignāre /de: sig’na: re/).[4][5]

Arabiška leksika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tautų, kuriose įsitvirtinęs islamas, kalbose pagrindinė mokslo, filosofijos ir religijos terminų dalis buvo pasiskolinta iš arabų kalbos (iš dalies ir iš persų). Naudojant arabų raštą išlaikoma ir pirminė arabiška rašyba. Vis dėlto yra plačiai paplitusių, ne tik musulmoniškose šalyse vartojamų, arabų kilmės žodžių (pavyzdžiui, algebra, algoritmas, alkoholis).[6][7][8]

Kiniška leksika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rytų ir pietryčių Azijos šalyse kinų kultūros įsigalėjimas lėmė didelį kiniškų žodžių skolinimąsi. Ten, kur prigijo kinų raštas (Korėjoje ir Japonijoje), iš kinų kalbos pasiskolinti žodžiai išlaikydavo kinišką rašybą (būdavo užrašomi tokiais pačiais hieroglifais). Europos kalbose vartojami, pavyzdžiui, šie kinų kilmės žodžiai: soja, taifūnas, kečupas.[1][9]

Kitų kalbų leksika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautiniais žodžiais gali virsti iš esmės bet kurios kalbos leksika, pasaulyje plačiai žinomi prancūzų (biuras, garažas, želė), vokiečių (anšlagas, krachas, vekselis), persų (kioskas, šachmatai), turkų (orda, paša, turbanas), japonų (geiša, kimono), indėnų (mokasinai, savana) ir kitų kalbų kilmės tarptautiniai žodžiai.[1]

Tarptautinių žodžių požymiai lietuvių kalboje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinius žodžius nuo lietuviškos kilmės žodžių galima atskirti pagal keletą ypatybių:[10][11]

  • trumpasis balsis o (pòlisas, kròsas, polìcija);
  • mišrieji tvirtapradžiai dvigarsiai su trumpaisiais balsiais e, o (ekspèrtas, transpòrtas);
  • grynieji dvibalsiai eu, oi, ou (terapèutas, asteròidas, klòunas);
  • priebalsis h (hienà, horoskòpas, hìmnas);
  • priebalsis ch (chòras, chèmija, alchèmija)
  • priebalsis f (fìlmas, aferà, fãbrikas);
  • nelietuviškos priesagos, pavyzdžiui, -acija (koncentrãcija, organizãcija), -ada (olimpiadà, kolonadà), -antas/-ė (debiutántas, konsultántė), -orija (observatòrija, auditòrija), -yvus/-i (aktyvùs, pasyvì), -arus/-i (familiarùs, reguliarì), -oziškas/-a, -ozinis/-ė (kuriòziškas, grandiòzinė) ir kt.;
  • nelietuviški priešdėliai, pavyzdžiui, eks- (eksminìstras, ekskomisãras), pseudo- (pseudoistòrija, pseudoarcheològija), hiper- (hiperaktyvùs, hipersferà) ir kt;
  • dalis tarptautinių žodžių nelinksniuojami (fojė̃, dominò, žiurì, ragù).

Hibridiniai žodžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių ir kitose kalbose pasitaiko žodžių, kurie sudaryti įtraukiant savas ir tarptautinių žodžių morfemas, pavyzdžiui:[12]

  • tarptautinis priešdėlis + lietuviška šaknis (antilietùviškas, ekspìrmininkas, pseudomókslas);
  • lietuviškas priešdėlis + tarptautinė šaknis (+ lietuviška priesaga) (pãkomitetis, paeksperimentúoti, sunòrminti);
  • lietuviška šaknis + tarptautinė priesaga (dujofikãcija, skaitmenizãcija, dantìstas);
  • tarptautinė šaknis + lietuviška priesaga (analizãvimas, partnerỹstė, faneruõtė);
  • vienas dūrinio dėmenų – tarptautinis žodis (šviesofòras, bioįvairóvė, dešimtmètris).

Vartojama ir kitokių derinių, nes lietuvių kalba labai dari, gali būti pasitelktos įvairios šaknų ir afiksų kombinacijos. Ne visi tarptautinius elementus įtraukiantys žodžiai vienodos vertės: kai vienodai gerai tinka ir hibridas, ir savos darybos žodis, pirmenybė teikiama savajam.[12]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Evalda Jakaitienė (2013-06-03 (redaguota 2018-09-10)). „Tarptautiniai žodžiai“. VLE. Nuoroda tikrinta 2021-07-28. 
  2. Rasa Ruseckienė (2005-08-17). „Islandų kalba“. VLE. Nuoroda tikrinta 2020-11-22. 
  3. Inga Nanartonytė (2016-04-17). „Lietuvių bendruomenė – viena aktyviausių imigrantų bendruomenių Islandijoje“. baltai.lt. Nuoroda tikrinta 2020-11-22. 
  4. „design“. Wiktionary. Nuoroda tikrinta 2020-11-22. 
  5. „dēsignāre“. Wiktionary. Nuoroda tikrinta 2020-11-22. 
  6. „algebra“. Wiktionary. Nuoroda tikrinta 2020-11-22. 
  7. „algorithm“. Wiktionary. Nuoroda tikrinta 2020-11-22. 
  8. „alcohol“. Wiktionary. Nuoroda tikrinta 2020-11-22. 
  9. Best K.-H (2008). „Sinismen im Deutschen und Englischen“. Glottometrics 17: 87–93. 
  10. Santa Grigus, Baiba Zeiļaka. Valodas labirinti 7. klasei. Zvaigzne ABC, 2007. 19. lpp.
  11. Aleksas Girdenis (2004-02-02). „Dvibalsis“. VLE. Nuoroda tikrinta 2020-11-22. 
  12. 12,0 12,1 Lina Inčiūraitė-Noreikienė (2015). „Lietuvių kalbos dūriniai su neoklasikiniais dėmenimis“. BALTISTIKA L (2) 2015 245–259. Nuoroda tikrinta 2021-05-02. 

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Peter Braun, Burkhard Schaeder, Johannes Volmert (eds.): Internationalismen II. Studien zur interlingualen Lexikologie und Lexikographie (Reihe Germanistische Linguistik. Band 246), Tübingen: Niemeyer 2003, ISBN 3-484-31246-7.