Vittore Pisani
| Vittore Pisani | |
|---|---|
| Gimė | 1899 m. vasario 23 d. Roma, _crowned.svg){kind=small} Italijos karalystė
|
| Mirė | 1990 m. gruodžio 22 d. (91 metai) Komas,  Italija
|
| Veikla | kalbininkas |
| Alma mater | Romos La Sapiencos universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Feltrinelio premija | |
Vitorė Pizanis (it. Vittore Pisani, 1899 m. vasario 23 d. Roma, Italijos karalystė – 1990 m. gruodžio 22 d. Komas, Italija) – italų kalbininkas, indoeuropeistas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Studijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nors V. Pizanis baigė realinę gimnaziją,[1] t. y. jis negavo reikalingo klasikinio paruošimo (savarankiškai studijavo senąją graikų kalbą ir kalbotyrą),[2] 1916 m. jis įstojo į Romos La Sapiencos universiteto filologijos fakultetą, kuriame mokėsi klasikinės filologijos,[1] o 1921 m. šį fakultetą baigė, apgynęs diplominį darbą Euripido „Elena“.[3] Baigęs universitetą savarankiškai studijavo sanskritą,[2] o 1923 m., draugo sanskritologo patartas, Romos antikvarinėje parduotuvėje nusipirko indoeuropeistikos pagrindėjo F. Bopo veikalą „Vergleichende Grammatik“ (liet. Lyginamoji gramatika).[1] Taip jis gavo indoeuropeistikos pagrindus ir pradėjo tirti indoeuropiečių kalbas.
Mokslinė ir tiriamoji veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1930 m. V. Pizanis tapo kalbotyros dėstytoju, 1933 m. – Florencijos universitete klasikinių kalbų lyginamosios istorijos neetatiniu dėstytoju, 1935 m. – neetatiniu dėstytoju Kaljaryje, ir galiausiai nuo 1938 iki 1964 m. – etatiniu dėstytoju Milano universitete; nuo 1939 m. – Lombardijos mokslo ir literatūros instituto narys korespondentas, 1952 m. – tikrasis jo narys.[4] 1946 m. įsteigė žurnalą „Paideia“,[5] o kitais metais įkūrė Milano kalbotyros draugiją.[4] 1969 m. tapo Nacionalinės dei Linčei akademijos nariu korespondentu. Italijos enciklopedijoje prisidėjo prie straipsnių apie kalbotyrą.[6] 1985 m. apdovanotas Feltrinelio premija už nuopelnus filologijos ir kalbotyros srityje.
Indoeuropeistikos veikaluose gausiai rėmėsi ir lietuvių kalbos duomenimis. Straipsniuose nagrinėjo lietuvių kalbos istorinės gramatikos, etimologijos, santykių su kitomis kalbomis klausimus, dalis straipsnių paskelbti lietuvių ir latvių kalbotyros leidiniuose. Tyrė baltų mitologijos ir senovės religijos problemas. Italų spaudoje parašė daugybę baltistikos veikalų recenzijų.[7] Iškėlė teoriją, kad slavų kalbos yra kilusios iš paribinių baltų dialektų, kontaktavusių su iranėnų kalbomis.[8]
V. Pizanis mirė Šv. Onos ligoninėje Kome 1990 m. gruodžio 22 d., būdamas seniausias tuometinis italų kalbininkas.[1]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Grammatica dell’antico indiano (1930—1933)
- Geolinguistica e indoeuropeo (1939)
- Storia delle letterature antiche dell’India (1954)
- Indoeuropeo ed Europa (1974)
- Lingue preromane d’Italia: origini e fortune (1978)
- Lezioni sul lessico inglese, Paideia Editrice, Brescia, 1967, 1976 (antrasis leidimas)
- Manuale storico della lingua greca, Paideia Editrice, Brescia, 1973, 1947 (pirmasis leidimas)
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Vittore Pisani (Roma 1899-Como 1990), p. 216.
- ↑ 2,0 2,1 Carlo Alberto Mastrelli, In memoria di Vittore Pisani, p. 5.
- ↑ Vittore Pisani, Elena e il suo ΕΙΔΩΛΟΝ, в «Rivista di Filologia e di istruzione classica», 56, 1928, pp. 491—99.
- ↑ 4,0 4,1 „Roberto Giacomelli, L’insegnamento della glottologia dalla fondazione al 1980“. Suarchyvuotas originalas 2012-08-25. Nuoroda tikrinta 2011-08-12.
- ↑ „Scheda sul sito della rivista“. Suarchyvuotas originalas 2012-08-25. Nuoroda tikrinta 2011-08-12.
- ↑ Giovanni Gentile, Giovanni Gentile e il Senato: carteggio, 1895–1944, „p. 495, ссылка 11“.
- ↑ A. Sabaliauskas, redaktorė T. Paulauskytė (2010-12-06, red. 2018-12-17). „Vittore Pisani“. VLE. Nuoroda tikrinta 2024-01-19.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba)CS1 priežiūra: numeric names: authors list (link) - ↑ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 145–146. ISBN 5-420-01444-0.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Vittore Pisani (Roma 1899-Como 1990), nekrologas žurnale „Kratylos“, Nr. 35-6 (1990).
- Carlo Alberto Mastrelli In memoria di Vittore Pisani, „Archivio glottologico italiano“, LXXVII (1992).
- Giovanni Gentile Giovanni Gentile e il Senato: carteggio, 1895—1944, a cura di Emilia Campochiaro, Lucia Pasquini, Alessandra Millozzi, Rubbettino, 2004.