Germanizmas
Germanizmas – skolinys iš germanų kalbų.[1]
Pirmieji skoliniai iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą pateko XIII – XIV a. Kai kurie germanizmai galėjo būti gauti tarpininkaujant prūsų kalbai, nes prūsai kurį laiką gyveno greta gotų ir šiedvi tautos palaikė glaudžius kontaktus. Germanizmų skaičius lietuvių kalboje maždaug tris kartus mažesnis negu slavizmų, germanizmai sudaro apie 0,5% bendrinės kalbos žodyno. Iš dažnesnių dabartinėje lietuvių kalboje vartojamų germanizmų minėtini: amatas (plg. vidurio vokiečių aukštaičių am(m)et), budelis (plg. vokiečių žemaičių boddel), bulius (plg. vidurio vokiečių žemaičių bulle), durpė (plg. vokiečių žemaičių turf), kalkės (plg vokiečių k. Kalk), kunigas, kunigaikštis (plg. vokiečių aukštaičių kuning), pinigas (plg. vidurio vokiečių žemaičių pennig), skydas (plg. vokiečių aukštaičių scit), vertas (plg. vokiečių k. wert) ir kt.[1]
Lietuvių kalboje yra keletas ne vokiečių kilmės senųjų germanizmų, pavyzdžiui, yla (galbūt iš got. *ēla), silkė (iš šved. sillaka).[2][3]
Pastaruoju laikotarpiu į lietuvių kalbą ima skverbtis kiti germanizmai – anglicizmai.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Pietro Umberto Dini. Baltų kalbos. – Vilnius, 2000. – ISBN 5-420-01444-0