Latgalių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Latgalių kalba
Latgalīšu volūda
Kalbama: Latvijoje, Rusijoje
Kalbančiųjų skaičius: 150 000 - 200 000 [1]
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: į šimtuką nepatenka
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Indoeuropiečių prokalbė
>Baltų-slavų prokalbė?(hipotezė)
>>Baltų prokalbė
>>>Rytų baltų kalbos
>>>>Latgalių kalba

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba:
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1:
ISO 639-2:
ISO 639-3: ltg

Latgalių kalba turi dvi reikšmes:

  1. latgalių didelėje dabartinės Latvijos teritorijoje vartota kalba. Tai rytinių baltų kalbos atšaka, priklausanti indoeuropiečių kalbų šeimai.[2] Kilo iš baltų prokalbės. Istoriškai dabartinė latvių kalba išsivystė iš latgalių kalbos veikiant kitų kalbų, tarp jų kuršių ir žiemgalių, įtakoms.[3]
  2. Tarmė, kuria šiais laikais kalbama rytinėje Latvijos dalyje. Ši tarmė kartais laikoma atskira baltų kalba, kartais latvių kalbos regionine tarme. Latgalių tarmės savitumas susiformavo per kelis šimtmečius trukusį Latgalos politinį atskirumą nuo likusios Latvijos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rašytinė latgalių kalba vystėsi nuo XVIII a. iš rytinės Latvijos dalies dialektų. Anksčiausia išlikusi latgališka knyga yra 1753 m. išleista „Evangelia toto anno“ (evangelijos visiems metams). Pirmosios rašybos taisyklės buvo pasiskolintos iš lenkų kalbos,; daugiausia naudotas Antiqua šriftas. Jis skyrėsi nuo germanų naudoto Blackletter ar Gothic šrifto, vartoto latvių kalbos. Daug XVIII a. ir XIX a. latgalių kalba užrašytos religingos literatūros, kalendorių, poezijos parašė jėzuitų dvasininkai, atvykę iš įvairių Europos kraštų į Latgalą, kaip šiaurės ryčiausią Romos katalikų regioną.

XIX a. viduryje po Lenkijos ir Lietuvos sukilimų caro valdžia buvo uždraudusi raštą lotyniškais rašmenimis Vitebsko gubernijoje, kuriai tada priklausė etnografinė Latgala. Spaudos draudimas galiojo 18651904 m. Draudimo laikotarpiu ribotai galima buvo rasti tik katalikiškų tekstų, ranka parašytų kalendorių. Vienas aktyviausių tokių raštų platintojas buvo valstietis Andryvs Jūrdžys.

Po spaudos atgavimo 1904 m. prasidėjo latgalių kalbos atgimimas – pradėtos leisti knygos, vadovėliai. 1918 m. Latgala tapo naujai sukurtos Latvijos valstybės dalimi. Nuo 1920 iki 1934 m. latgalių kalba turėjo tokias pat teises kaip ir latvių kalba. Per šį laikotarpį į latgalių kalbą buvo išverstas Naujasis Testamentas. Jį išvertė Aloizijs Broks, Agluonoje 1933 m. 1934 m. po Karlio Ulmanio valstybės perversmo latgalių dialektas (kalba) nustota mokyti mokyklose ir naudoti valstybės institucijose. Tai buvo dalis latvių kalbos standartalizavimo. Latgalių kalba kaip šnekamoji kalba gyvavo Sovietų Sąjungos okupacijos metais (19401991 m.). Rašytinės kalbos leidimas liovėsi tarp 1959 ir 1989 m. Kai kurie latgalių inteligentai emigracijoje tęsė latgalių kalba parašytų knygų leidimą. Vienas garsiausių latgalių inteligentų buvo Mikeļs Bukšs. [4]

Po Latvijos nepriklausomybės atgavimo padidėjo latgalių kalbos kultūrinio paveldo puoselėjimas. Latgalių kalba šiuo metu yra viena iš pasirenkamų kalbų kai kuriose universitetuose. Rezeknės Latgalių kultūros centre [5] vadovaujamo Jānis Elksnis spausdinamos senovinės ir naujoviškos knygos latgalių kalba.

Klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Latgalių kalba kartu su latvių, žemaičių ir lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų grupės, baltų kalbų, rytų baltų kalbų grupei. Latgalių kalba yra vidutiniškai kaitoma kalba; veiksmažodžio ir daiktavardžio formos giminingos kitoms baltų bei slavų kalboms.

Statusas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1920 iki 1934 m. Latgaloje latgalių kalba buvo vartojama vietos valdžios ir mokyta mokyklose. Šiuo metu latgalių kalba neturi oficialaus statuso. Formaliai ji saugoma Latvių kalbos įstatymu:

„Latvijos valstybė garantuoja latgalių rašto kalbos kaip senovinio latvių kalbos varianto išsaugojimą, apsaugą ir plėtojimą“ (§3.4)

Latvijoje veikia latgalių kalbos ortografijos komisija. Jau XX a. kilo diskusijos, ar Latgaloje vartojama kalba yra atskira kalba ar latvių kalbos tarmė. Latgalių kalbos gynėjai Antuonas Breidakas ir Lidija Leikuma siūlė latgalių tarmę laikyti atskira kalba. Tačiau latgaliai kalbantys latgalių kalba ją vadina „izloksne“ (lv. tarmė), o ne „valoda“ (lv. kalba).

Dialektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Latgalių kalba skirstoma į 3 kalbines grupes – Šiaurės, Vidurio ir Pietų. Šios 3 grupės turi minimalius skirtumus balsių bei priebalsių tarime. Regioninės latgalių kalbos tarsenos (Juosmuiža, Vuorkova, Vydsmuiža, Viļāni, Sakstygols, Ūzulaine, Makašāni, Drycāni, Gaigalova, Bierži, Tiļža ir Nautrāni miestuose bei savivalybėse) sudaro latgalių kalbą. XVIII a. labiau vartotos pietinės latgalių kalbos tarsenos.

Armands Kūceņš poema latgalių kalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tik skrytuļam ruodīs: iz vītys jis grīžās,
A brauciejam breinums, kai tuoli ceļš aizvess,
Tai vuorpsteite cīši pret sprāduoju paušās,
Jei naatteik – vacei gi dzejis gols zvaigznēs.

Pruots naguorbej ramu, juos lepneibu grūžoj,
Vys jamās pa sovam ļauds pasauli puormeit,
Bet nak jau sevkuram vīns kuorsynoj myužu
I ramaņu jumtus līk īguodu kuormim.

Na vysim tai sadar kai kuošam ar speini,
Sirds narymst i nabeidz par sātmalim tēmēt,
A pruots rauga skaitejs pa rokstaudža zeimem,
Kai riedeits, kod saulei vēļ vaiņuku jēme.

Abėcėlė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A/a Ā/ā B/b C/c Č/č D/d E/e Ē/ē F/f G/g Ģ/ģ H/h I/i Y/y Ī/ī J/j K/k Ķ/ķ L/l Ļ/ļ M/m N/n Ņ/ņ O/o Ō/ō P/p R/r S/s Š/š T/t U/u Ū/ū V/v Z/z Ž/ž

A a [a] Ā ā [ā] B b [be] C c [ce] Č č [če] D d [de] E e [e]
Ē ē [ē] F f [ef] G g [ge] Ģ ģ [ģe] H h [he] I i [i] Y y [y]
Ī ī [ī] J j [je] K k [ka] Ķ ķ [ķe] L l [el] Ļ ļ [eļ] M m [em]
N n [en] Ņ ņ [eņ] O o [o] Ō ō [ō] P p [pe] R r [er] S s [es]
Š š [eš] T t [te] U u [u] Ū ū [ū] V v [ve] Z z [ze] Ž ž [že]

Latgalių kalbos frazės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Latgalių / Latvių / Lietuvių
Latgalių Latvių Lietuvių
Vasals! Sveiks! Sveikas!
Loba dīna! Labdien! Laba diena!
Muns vuords Eugeņs. Mans vārds ir Eugēnijs. Mano vardas Eugenijus.
Šudiņ breineiga dīna! Šodien ir brīnišķīga diena! Šiandien graži diena.
Vīns, div, treis, niu tu esi breivs! Viens, divi, trīs, nu tu esi brīvs! Vienas, du, trys, dabar tu esi laisvas!
Asu aizjimts itamā šaļtī! Šobrīd esmu aizņemts! Dabar esu užsiėmęs.
Es tevi mīļoju! Es tevi mīlu! Aš tave myliu.
Asu nu Latgolys. Es esmu no Latgales. Aš esu iš Latgalos.
Es īšu da sātai. (Es grīzšūs da sātai) Es iešu mājās. (Es atgriezīšos mājās) Aš grįšiu namo.
Maņ pateik vuiceitīs. Man patīk mācīties. Man patinka mokytis.

Latvių, latgalių ir lietuvių kalbų palyginimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

latviškai latgališkai lietuviškai
apkārt apleik aplink
vienmēr vysod visad(a)
taujāt, izjautāt klaust klausti, klausinėti
meita, meitene mārga mergina, merga
lakatiņš skareņa skarelė
kleita sukne suknelė
peldēties mauduotīs maudytis
galotne viersyune viršūnė
stabs stulps stulpas
lasīt skaiteit skaityti
nākt atīt ateiti
rinda aiļa eilė
apsēsties atsasēst atsisėsti
atbildēt atsaceit atsakyti
spaidīt maidzeit maigyti
saaukstēties puorsaļt peršalti
auksti, auksts solts šalta
kļūda klaida klaida
lappuse puslopa puslapis
lejup zamyn žemyn
un, arī i (<iš istorijos ir) ir
iekārtoties īsataiseit įsitaisyti
ģimene saime šeima
dzimtene, tēvija tāvaine tėvynė
austrumi reiti rytai
rietumi vokori vakarai
piecelties atsastuot atsistoti
nākošais cyts kitas
sūrstēt pierkšēt perštėti
šķēres zirklis žirklės

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikipedia
Vikipedija Latgalių kalba