Latvių kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Latvių kalba
Latviešu valoda
Kalbama: Latvijoje
Kalbančiųjų skaičius: ~2,2 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: 160-a
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Indoeuropiečių
 baltų-slavų
  baltų
   rytų baltų
    latvių

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: Latvijos vėliava Latvija,

Europos Sąjungos vėliava Europos Sąjunga

Prižiūrinčios institucijos: Valstybinės kalbos agentūra
Kalbos kodai
ISO 639-1: lv
ISO 639-2: lav
ISO 639-3: lav

Latvių kalba (latviešu valoda) – baltų kalbų grupei priklausanti indoeuropiečių šeimos kalba.

Iš trijų didžiųjų baltų kalbų – lietuvių, latvių ir prūsų – pati moderniausia, t. y. labiausiai nuo prokalbės nutolusi kalba. Taip atsitiko dėl didelės finų kalbų įtakos šiaurės baltų (kuršių, žiemgalių, sėlių ir latgalių) kalboms, kurių areale nuo XIV a. pradėjo formuotis latvių kalba. Spėjama, kad ji formavosi latgalių (letų) kalbos pagrindu, jiems išplitus po Pietų Livoniją.

Tarmės[taisyti | redaguoti kodą]

Latvių kalbos tarmės

Latvių kalboje yra trys tarmės: lyviškoji, latgalių ir vidurinioji tarmės. Lyviškoji tarmė dar skirstoma į Vidžemės ir Kuršo (taip pat vadinama tāmnieku arba ventiņu) rūšis. Vidurinioji tarmė dar skirstoma į Vidžemės, Kuršo ir Žiemgalos patarmes.

Lyviškoji tarmė[taisyti | redaguoti kodą]

Latvių kalbos lyviškoji tarmė yra daugiau paveikta finiškojo substrato negu latvių kalba kitose Latvijos dalyse. Lyviškoji tarmė susidarė iš latvių ir lyvių kalbų substrato, latviams asimiliavus čia gyvenusius lyvius. Lyviškojoje tarmėje nėra giminės kategorijos, yra dvi priegaidės. Kuršo (tamniekų) patarmėje trumpi balsiai žodžių galūnėse išmetami, o ilgi balsiai – sutrumpinami. Dėl migracijos ir bendrinės kalbos įtakos ši tarmė nyksta.

Vidurinioji tarmė[taisyti | redaguoti kodą]

Ši tarmė tapo latvių bendrinės kalbos pagrindu (Jelgavos apylinkių šnekta). Šios tarmės kuršiškosios patarmės yra archajiškesnės – kuršiškuose skoliniuose ir vietovardžiuose išlikę dvigarsiai an, en, in, un, įvairesnės veiksmažodžio formos ir kt.

Fonetika[taisyti | redaguoti kodą]

Wikipedia
Vikipedija Latvių kalba

Pagrindiniai latvių bendrinės kalbos fonetikos skirtumai nuo lietuvių bendrinės kalbos yra šie:

  1. Fiksuotas kirtis žodžio pradžioje.
  2. Dvigarsiai an, en, in, un išversti atitinkamai į uo (rašte o), ie, ī, ū, pvz., roka (tarti ruoka) „ranka“, liekt „lenkti“, pīt „pinti“, sūkt „siurbti“ (plg. liet. sunkti). Žodžio gale šie dvibalsiai ir balsiai yra sutrumpėję (žr. 5).
  3. Senieji minkštieji k, g išversti į c, dz: celt „kelti“, dzert „gerti“, prece „prekė“, palodze „palangė“.
  4. Senieji š, ž išversti į s, z: siens ‘šienas‘, ziema „žiema“.
  5. Trumposios galūnės išnyko (išskyrus -us), o ilgosios – sutrumpėjo: vīrs „vyras“, nakts „naktis“, dod „duoda“, roku „ranką“, egle „eglė“, egli „eglę“, brāli „brolį“, lietu „lietų“, vīri „vyrai“, saku „sakau“, dari „darai“.

Bendros su lietuvių kalba naujovės[taisyti | redaguoti kodą]

Esama naujovių, būdingų abiem kalboms, tiek lietuvių, tiek latvių:

  1. Dvibalsis ie (iš ei): diena, liepa.
  2. Dvibalsis uo (iš ō): oga (tarti uoga), dot (tarti duot).
  3. Išnykę tj, dj junginiai prieš užpakalinį vokalizmą (a, u); vietoje jų lietuviai turi č, dž, o latviai – š, ž: kenčia – cieš, audžiu – aužu, vokiečiai – vācieši, medžiai – meži „miškai“.
  4. Kiti priebalsiai, išnykus j, lietuvių kalboje liko minkšti, latvių kalboje kai kurie pakito, plg. siūti – šūt, būsiu – būšu, vėžio – vēža (vardininkas vēzis), lokio – lāča (vardininkas lācis), dagio – dadža (vardininkas dadzis). Latvių kalboje liko tik ļ, ņ jotinis minkštumas, plg. ceļa „kelio“, roņi „ruoniai“.
  5. Naujovėmis laikytinas ir an, en, in, un suvienbalsėjimas lietuvių kalboje prieš nesprogstamąjį priebalsį (žąsis, ąžuolas) ir galūnėse (namą, katę) bei jų atitikmenų sutrumpėjimas latvių kalbos neįvardžiuotinėse galūnėse, plg. baltu zosi „baltą žąsį“, zaļu ozolu „žalią ąžuolą“.
  6. Sutrumpintos senosios akūtinės (tvirtapradės) galūnės, pvz., lie. ir la. vardininkas diena, dgs. galininkas dienas, lie. vietininkas miške (latviai vietininko galūnių ilgumą vėliau suvienodino; žr. Morfologija – Naujovės – 2)

Archaizmai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Latvių kalboje senoviškesnės priegaidės. Jos yra priešingos lietuviškosioms: bendrašakniuose žodžiuose (pvz., kaulas – kauls, laukas – lauks) vietoj mūsų tvirtapradės latvių kalboje yra tęstinė arba laužtinė, vietoj tvirtagalės – krintančioji.
  2. Išlaikytas (nesusiaurintas) baltiškasis ā: brālis „brolis“, āda „oda“, zināt „žinoti“.
  3. Daugeliu atvejų nesusiaurintas baltiškasis ē: tēvs „tėvas“, bēda „bėda“, vētra „audra“ (plg. liet. vėtra). Tačiau ir ilgasis ē, ir trumpasis e pagal platumą ar siaurumą derinamas prie tolesnio skiemens vokalizmo: prieš priešakinio tipo vokalizmą tariamas siaurai kaip trumpas arba ilgas lietuvių ė, o prieš užpakalinio tipo balsius – plačiai. Toks balsio tarties derinimas prie tolesniame skiemenyje esančio balsio vadinamas harmonizacija ir šis latvių kalbos reiškinys aiškinamas finų kalbų, kurioms harmonizacija labai būdinga, įtaka. Todėl tai gali būti ne archaiškumas, o dėl finų kalbų poveikio atsiradusi naujovė.
  4. Neilginami kirčiuoti trumpieji a, e: vasara, pasaka, egle, zeme (visi balsiai trumpi!).
  5. Prieš priešakinį vokalizmą (e, i) neminkštinami priebalsiai. Pavyzdžiui, latviškai tariant žodžius alksnis, Valdis, balti, kliegt, visi priebalsiai tariami kietai. Jotinis ar skolinių priebalsių minkštumas žymimas atskirais rašmenimis, plg. brāļa „brolio“, dzeņi „geniai“, ģimene „šeima“ (plg. liet. giminė), ķieģelis „plyta“ (plg. vok. Ziegel). Minkštųjų ķ, ģ tarimas primena rusų kalbos minkštuosius t, d, todėl, pvz., rusiškus žodžius путёвка, день latviai transliteruoja puķovka, ģeņ.
  6. Žodžio gale po lūpinių priebalsių prieš užpakalinį vokalizmą (a, u) išlaikytas j: kurmja „kurmio“, grāvja „griovio“, gulbju „gulbių“, upju „upių“.

Fonologija[taisyti | redaguoti kodą]

Priebalsiai[taisyti | redaguoti kodą]

  Abilūpis Lūpinis dantinis Alveolinis Poalveolinis Palatalinis Gomurinis
Sprogstamieji p  b   t  d   c  ɟ k  ɡ
Afrikatos     t͡s  d͡z t͡ʃ  d͡ʒ  
Nosiniai m   n ɲ ŋ
Vibrantai     r      
Pučiamieji   f  v s  z ʃ  ʒ x
Centrinis aproksimantiniai     j  
Šoniniai aproksimantiniai     l ʎ  

Balsiai /f x/ sutinkami tik svetimžožiuose. Latvių k. sprogstamieji priebalsiai, skirintgai nei anglų ir kitose germanų kalbose, nėra aspiruoti.

Balsiai ir dvibalsiai[taisyti | redaguoti kodą]

Latvių kalboje šeši balsiai, kurių pagrindinis savitas bruožas – ilgis:

Latvių k. balsiai
  Priešakiniai Viduriniai Užpakaliniai
trumpas ilgas trumpas ilgas trumpas ilgas
Uždari i   u
Vidurio atviri ɛ ɛː   ɔ ɔː
Beveik atviri æ æː      
Atviri   a  

Morfologija[taisyti | redaguoti kodą]

Naujovės[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Fonetiškai sutapus kai kurių kamienų vienaskaitos galininko ir įnagininko galūnėms (pvz., vīru „vyrą“, ar vīru „su vyru“), jos pagal analogiją buvo suvienodintos ir ten, kur nesutapo (plg. brāli „brolį“, ar brāli „su broliu“). Tas pat padaryta ir daugiskaitos naudininkui bei įnagininkui (plg. sienām ‘sienom(s)’, ar sienām ‘su sienom(is)’ ir naktīm „naktims“, ar naktīm „naktimis“). Tad minėtųjų linksnių poros latvių kalboje visada turi vienodas galūnes.
  2. Pagal analogiją pailgintos vietininkų galūnės, t. y. pagal formų ūdenī „vandenyje“, dienā „dienoje“, zemē „žemėje“, naktī „naktyje“ pavyzdį atsirado formos laukā „lauke“, lietū „lietuje“.
  3. Išnyko ne tik iu kamieno (kaip lietuvių kalboje), bet ir u kamieno daugiskaita, tad visų vyriškosios giminės daiktavardžių daugiskaitos galūnės dabar yra a/ia kamieno, plg. vīri „vyrai“, brāļi „broliai“ ir lieti „lietūs“.
  4. Išnyko būdvardžiai su galūnėmis -us, -is. Dabar visi būdvardžiai kaitomi pagal vieną modelį; jų galūnės visiškai sutampa su I ir IV linksniuotės daiktavardžių galūnėmis (priklausomai nuo giminės), pvz., salds medus „saldus medus“, skaista sieviete „graži moteris“.
  5. Išnyko negimininės būdvardžių formos, atitinkančios lietuvių gražu, gera, linksma; Jų reikšme vartojama arba vyriškoji giminė, pvz., man ir skaidrs „man aišku“, arba prieveiksmiai, pvz., bija grūti „buvo sunku“.
  6. Įvardinė naudininko galūnė įsibrovė ir į daiktavardžio kamienus (lietuvių kalboje ji nukeliavio tik iki būdvardžio ir iki a/ia/ija kamieno daiktavardžio dgs. vardininko, pvz., vyr-ai, brol-iai, dag-iai, kur galūnė -ai yra tos pačios kilmės, kaip ir t-ie, balt-ieji, tik turi kitą vokalizmo laipsnį), plg. tam baltam bērzam „tam baltam beržui“, tiem maziem bērniem „tiems mažiems vaikams“.
  7. Išnyko veiksmažodžių esamojo laiko i kamienas (perėjo į ia kamieną), plg. sēž „sėdi“, guļam „gulim“. Taip pat išnyko veiksmažodžių būtojo laiko ē kamienas (perėjo į ā kamieną), plg. nesa „nešė“, vedām „vedėme“.
  8. Tariamosios nuosakos forma yra bendra visiems asmenims, plg. es būtu „būčiau“, tu būtu „būtum“, viņš (viņi) būtu „būtų“, mēs būtu „būtume“, jūs būtu „būtumėte“. Toks modelis būdingas ir estų kalbai.
  9. Atsirado nauja, reikiamybės nuosaka, pvz., man (ir) jāsaka „aš turiu pasakyti“, viņam bija jābrauc „jam reikėjo važiuoti“.
  10. Dalyvis su formantu -ot, pvz., ejot (lietuvių kalbos padalyvio analogas), nekaitomas laikais, t. y. lietuviškų formų ėjus, eisiant atitikmenų latvių kalboje nėra.

Archaizmai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Išlaikyti senoviškesni skaitvardžiai seši (su pradžios s), septiņi, deviņi (su trumpuoju i), įvardis es „aš“ (su e).
  2. Nėra veiksmažodžio būtojo dažninio laiko formų (jų nebuvo ir prokalbėje, be to, jį turi ne visos ir lietuvių kalbos tarmės).
  3. Senoviškesni (ilgesni) kai kurių veiksmažodžių būtojo laiko kamienai, plg. sacīju „sakiau“, darīji „darei“, rakstīja „rašė“.
  4. Veiksmažodis esmu „esu“ turi išlaikęs atematinės formos m.
  5. Veiksmažodžio sangrąžinė bendratis turi nesutrumpintą formantą -ties: justies ‘justis, jaustis’, mazgāties „mazgotis“.
  6. Savybiniai įvardžiai turi nepakeistas formas visuose linksniuose abiejose giminėse: mans vīrs „mano vyras“, mana sieva „mano žmona“

Sintaksė[taisyti | redaguoti kodą]

Apibūdinant lietuvių ir latvių kalbų sintaksės skirtumus, paprastai cituojamas jau chrestomatinis kalbininko J. Endzelyno (1873–1961) teiginys: latviai šimtmečius turėjo klausyti, ką sako vokiečiai, tiesa, latviškais žodžiais, bet vokiečių dvasia, todėl latvių sintaksė daugiau primena Europos vakarus, lietuvių sintaksė ­– rytus. Be to, latvių sintaksei įtakos padarė ir finų kalbos.

Minėtinos šios latvių sintaksės ypatybės:

  1. Priklausomybę latviai reiškia veikėjo naudininku ir veiksmažodžio būt formomis, pvz.: tēvam bija trīs dēli „tėvas turėjo tris sūnus“; man nav naudas „aš neturiu pinigų“. Šitaip priklausomybę reiškia ir estai, plg.: mul on vend „man yra brolis“.
  2. Būdingas prieveiksmiškų žodelių vartojimas. Šie žodeliai lydi veiksmažodžius, labiau sukonkretindami veiksmą, pvz.: aiziet projām ‘nueiti (šalin)’, uzkāpt augšā ‘užlipti (aukštyn)’, nokrist zemē ‘nukristi (žemėn)’, nākt iekšā ‘įeiti (vidun)’, aiztaisīt ciet ‘uždaryti (kietai)’ ir pan. Lietuviams čia paprastai užtenka priešdėlio. Iš mūsų tarmių tokias konstrukcijas vartoja šiaurės žemaičiai ir šiaurės panevėžiškiai, t. y. kuršių ir žiemgalių asimiliantai. Kaip ir veikėjo naudininkas, analitinės konstrukcijos laikomos sintaksiniu finizmu.
  3. Dažni nederinamieji pažyminiai. Jie vartojami ir ten, kur lietuvių kalboje įprasta vartoti būdvardžius su priesaga -inis, plg.: vakara nodaļa „vakarinis skyrius“, rokas zāģis „rankinis pjūklas“, valsts iestāde „valstybinė įstaiga“ ir t. t. Toks atributyvų vartojimas irgi aiškinamas finų kalbų poveikiu.
  4. Skirtingai nuo lietuvių, latviai nebeturi neiginio kilmininko. Jis dabar vartojamas tik su veiksmažodžio būt neiginiais; pvz.: viņam ir māte, bet nav vairs tēva ‘jis turi motiną, bet nebeturi tėvo’. Tačiau galininkiniai veiksmažodžiai vartojami ir su neiginiu, plg.: dot roku vai­ nedot roku ‘duoti ranką ar neduoti rankos¹. Lietuvoje neiginio galininką turi tarmės, kur būta ryškesnės vokiečių kalbos įtakos, daugiausia kauniškiai ir dalis žemaičių.
  5. Esama ir daugiau valdymo skirtumų. Pavyzdžiui, prielinksnis līdz „ligi“ valdo naudininką, kaip ir mūsų rytiečių ligi; prielinksnis uz vartojamas ir su kilmininku (vietos reikšme), ir su galininku (krypties reikšme), plg.: uz sienas „ant sienos“, uz sienu „į sieną“. Daugiskaitoje visi prielinksniai vartojami su naudininku ar įnagininku (abu linksniai vienodi), plg.: uz sienām ‘ant sienų; į sienas’. Skiriasi kai kurių veiksmažodžių valdymas ir vartosena. Pavyzdžiui, veiksmažodis ticēt „tikėti“ valdo naudininką, gaidīt „laukti“ ­– galininką, skatīties „žiūrėti į ką“ ­ dar ir vietininką, baidīties, bīties „bijoti“ vartojamas su kilmininkiniu prielinksniu no „nuo“ ir t. t.
  6. Priešpriešinio sujungimo sakiniuose neiginys dedamas prie veiksmažodžio (tarinio), ne prie vardažodžio (papildinio), kaip lietuvių kalboje, pvz.: mēs tev nepirksim mēteli, bet kažoku ‘mes tau pirksim ne paltą, o kailinius’; viņš nebija igaunis, bet latvietis ‘jis buvo ne estas, o latvis’. Šalutiniai pažyminio sakiniai prijungiami įvardžiu kas, jei pagrindinis dėmuo eina vardininku ar galininku, pvz.: akmens, kas rit, nesūno ‘akmuo, kuris rieda, nesamanoja’.
  7. Daugiau reikšmių turi vietininkas. Juo reiškiama ne tik vieta, bet ir kryptis: turēt roku kabatā „laikyti ranką kišenėje“ ir bāzt roku kabatā „kišti ranką kišenėn“. Tokia reikšme inesyvą vartoja ir mūsų šiaurės panevėžiškiai. Latviai šitokią vartoseną perėmė iš lyvių.
    Vietininkas plačiau vartojamas laikui reikšti. Lietuviai čia dažniau verčiasi galininku ar įnagininku.
  8. Krinta į akis kai kurios žodžių tvarkos ir kt. smulkmenos. Remarkose, po tiesioginės kalbos, visada eina pirma veiksnys, paskui tarinys; lietuvių kalboje ­ atvirkščiai, plg.: “Es neatnākšu”, -­ viņa sacīja ‘„Aš neateisiu“, -­ tarė ji’. Be to, dialoguose latviai dažniau už mus vartoja asmeninius įvardžius. Lietuviams čia paprastai pakanka veiksmažodžio asmenuojamosios formos, iš kurios nuspėjamas veiksnys.

Leksika[taisyti | redaguoti kodą]

Bendroji baltiškoji leksika[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvių ir latvių kalbose yra daugybė tų pačių žodžių šaknų, plg.: akis: acs, anglis: ogle [uogle], aš: es, balandis: balodis [baluodis], baltas: balts, būti: būt, ežeras: ezers, diena: diena, Dievas : Dievs, drąsus: drošs [druoš], duoti: dot [duot], galva: galva, gimti: dzimt, epušė: apse, eiti: iet, ėsti : ēst, ežeras: ezers, ežys: ezis, gabalas: gabals, galva: galva, gegužė „gegutė“ : dzeguze, gulbė: gulbis, jūra: jūra, jūs: jūs, kanklės: kokle [kuokle], kitas: cits, koja: kāja, lapas: lapa, lapė: lapsa, ledas: ledus, lietus: lietus, lūpa: lūpa, mes: mēs, obuolys : ābols [ābuols], pavasaris: pavasaris, pelė: pele, pienas: piens, ranka: roka [ruoka], ruduo: rudens, saulė: saule, sliekas: slieka, stirna: stirna, sveikas: sveiks, šuo: suns, tu: tu, upė: upe, vanduo: ūdens, vasara: vasara, velnias: velns, vyras: vīrs, višta: vista, žemė: zeme, žiema: ziema, žolė: zāle ir kt.

Šią vienodų žodžių gausą dar papildo žodžiai, kurie vienoje iš kalbų (ar abiejose) turi tarmybės ar archaizmo statusą, plg.: blezdinga: bezdelīga „kregždė“, cyrulis : cīrulis „vyturys“, jeknos : aknas „kepenys“, kanduolas : kodols „branduolys“, krupis : krupis „rupūžė“, medžias : mežs „miškas“, notrė : nātre „dilgėlė“, pylė : pīle „antis“, spėkas : spēks „jėga“, vetušas : vecs „senas“.

Žodžių reikšmės gali ir nesutapti, būti pasislinkusios į kurią nors pusę, plg.: bernas: bērns „vaikas“, briedis: briedis „elnias“, debesis: debess „dangus“, elnias: alnis „briedis“, jautrus: jautrs „linksmas“, kuoka: koks [kuoks] „medis“, lėkti: lēkt „šokti“, mėlynas: melns „juodas“, mokslas: māksla „menas“, moša „vyro sesuo“ : māsa „sesuo“, smagus: smags „sunkus“, stabas: stabs „stulpas“, šokti: sākt „pradėti“, uola: ola [uola] „kiaušinis“, vanta: ota [uota] „teptukas“, vėdaras: vēders „pilvas“, veidas: veids ‘forma; būdas’, volė „statinės kaištis“ : vāle „vėzdas“, žambas „kampas“ : zobs [zuobs] „dantis“, žandas : zods [zuods] „smakras“, žilas: zils „mėlynas“, žirgas ‘gražus, puikus arklys‘ : zirgs „arklys“ ir kt. (Platesnį tokių žodžių žodynėlį žr. Butkus A. Lietuvių-latvių kalbų vadovas. Kaunas, 2002. P. 180–191)

Skirtingoji baltiškoji leksika[taisyti | redaguoti kodą]

Dalis senosios leksikos skiriasi, plg.: ankstus – agrs, bamba – naba, galia – vara, gėda – kauns, gyvatė – čūska, jis, ji – viņš, viņa, karvė – govs [guovs], kiaulė – cūka, kraujas – asins, pušis – priede, žmona – sieva ir kt. Kai kurie iš šitų latviškų žodžių yra ide. prokalbės senumo.

Skoliniai[taisyti | redaguoti kodą]

Leksikos skirtumus lėmė ir skolinimasis iš kitų kalbų, su kuriomis mūsų kalbos turėjo tiesioginių kontaktų. Abiejų kalbų santykis skolinių atžvilgiu gali būti keleriopas:
1) skolinį vartoja tik viena iš kalbų, pvz., liet. miestas (polonizmas) – latv. pilsēta (savas žodis);
2) abi kalbos vartoja skirtingus skolinius, pvz., liet. gandras (germanizmas) – latv. stārķis (germanizmas);
3) abi kalbos vartoja tą patį skolinį, pvz., liet. bažnyčia – latv. baznīca (slavizmas)
4) vienoje iš kalbų skolinys turi barbarizmo ar tarmybės statusą, pvz., liet. zvanas „varpas“ – latv. zvans °t. p.’

Dėl skirtingų istorinių aplinkybių latvių kalboje yra daugiau finizmų ir germanizmų, lietuvių kalboje – slavizmų.

Iš plačiau žinomų finizmų minėtini: bura „burė“, Jelgava „toks miestas“, kāzas „vestuvės“, laulāt „tuokti“, māja „namas“, puķe „gėlė“, puisis „bernas“, rija „jauja“, selga „atvira jūra“, sēne „grybas“, tērauds „plienas“, vai „ar“, vajag „reikia“.

Didžiąją dalį germanizmų latvių kalba prisirinko per Livonijos laikotarpį ir carų laikais (dvarininkai Baltijos gubernijose tebebuvo daugiausia vokiečiai). Nuo germanizmų latvių kalba buvo valoma taip, kaip lietuvių kalba nuo polonizmų. Tačiau ir dabartinėje latvių kalboje germanizmų likę nemažai, plg. kai kuriuos: bikses „kelnės“, būvēt „statyti“, dambis „užtvanka“, dienēt „tarnauti“, dubults „dvigubas“, elle „pragaras“, krūze „ąsotis“, kungs „ponas“, ķēde „grandinė“, ķieģelis „plyta“, lukturis „žibintas“, meita ‘mergaitė; duktė’, mērķis „taikinys“, smēķēt „rūkyti“, spēlēt ‘žaisti; groti’, stunda ‘valanda; pamoka’, zāģis „pjūklas“, zēns „vaikinas“, zvērēt „prisiekti“.

Slavizmai latvių kalboje paplito irgi ne vienu metu. Iš ankstyvųjų kontaktų su kaimynais krivičiais latviai turi pasiskolinę net jų etnonimą krievs „rusas“. Maždaug iš tos epochos yra gauti skoliniai baznīca „bažnyčia“, blēdis „sukčius“, cilvēks „žmogus“, robeža „siena“, grēks „nuodėmė“, svēts „šventas“, tirgus „turgus“, tulks „vertėjas“ ir kt. Rusams užgrobus Vidžemę (1721), Latgalą (1772) ir prisijungus Kuršo kunigaikštystę (1795), plūstelėjo naujas slavizmų srautas (cena „kaina“, kazarma „kareivinės“, strādāt „dirbti“, zvans „varpas“ ir kt.). Trečiasis slavizmų sluoksnis latvių kalboje nugulė sovietmečiu.

Pasitaiko, kad abiejose kalbose skiriasi tų pačių skolinių reikšmės, pvz., liet. kunigas „dvasininkas“ : latv. kungs ‘ponas; Viešpats’, lie. tarm. pagrabas „šermenys“ : latv. pagrabs „rūsys“, lie. tarm. gromata ‘raštas, laiškas’ : latv. grāmata „knyga“.

Latvių žodyne esama skolinių ir iš lietuvių kalbos: daile ‘grožis, menas’, gleznot „tapyti“, ģimene „šeima“, ķēve „kumelė“, peļķe „bala“, veikals „parduotuvė“, žagata „šarka“, taip pat iš kuršių kalbos: dzintars „gintaras“, leitis „lietuvis“, menca „menkė“, pīle „antis“, zaķis „zuikis“.

Ortografija[taisyti | redaguoti kodą]

Abėcėlė:

A a Ā ā B b C c Č č D d E e Ē ē
F f G g Ģ ģ H h I i Ī ī J j K k
Ķ ķ L l Ļ ļ M m N n Ņ ņ O o P p
R r

Ŗ ŗ

S s

Š š T t U u Ū ū V v
Z z Ž ž

Pirmoji iki mūsų dienų išlikusi knyga latvių kalba išleista 1585 m. Vilniuje. Jos ir vėlesnė latvių kalbos rašyba rėmėsi vokiška fonetine rašyba (gotikinis raštas, arba fraktūra). XX a. pradžioje ši rašyba pakeista fonetiškai tinkamesne sistema, naudojantis modifikuota lotyniška abėcėle (antikva), susidedančia iš 33 raidžių.

Be to, katalikiškoji Latgala dėl istorinių aplinkybių turi savo rašto tradiciją (tad dar ir dėl to dalis kalbininkų šio regiono tarmę linkę laikyti atskira baltų kalba). Pirmoji latgalietiška knyga „Evangelia Toto Anno…“ išėjo 1753 m. Vilniuje (Latgala nuo 1561 m. priklausė LDK, nuo 1569 m. iki 1772 m. – Abiejų Tautų Respublikai). Raštai latgaliečių tarme jau iš pat pradžių buvo leidžiami tik antikva ir didesnių reformų neturėjo iki mūsų dienų. XIX a. viduryje po Lenkijos ir Lietuvos sukilimų caro valdžia buvo uždraudusi raštą lotyniškais rašmenimis ne tik Lietuvoje, bet ir Vitebsko gubernijoje, kuriai tada priklausė etnografinė Latgala. Spaudos draudimas čia galiojo 1865–1904 m.

Latvių bendrinės kalbos (bk) abėcėlėje nėra raidžių q, w, x, y, bet yra keletas raidžių, modifikuotų diakritiniais ženklais:

  • brūkšnelis virš balsių a, e, i, u reiškia ilgą balsį (ā, ē, ī, ū);
  • Raidėmis č, š, ž žymimi tokie pat garsai, kaip ir lietuvių rašte;
  • Kablelis virš priebalsės arba po ja reiškia minkštą priebalsį (ģ, ķ, ļ, ņ, seniau dar ir ŗ, tebevartojamą išeivijos latvių);
  • Raide o latvių rašyboje žymimi du garsai: 1) baltiškų žodžių ir senų skolinių uo, pvz., oga [uoga], roze [ruoze] „rožė“; 2) tarptautinių žodžių bei kitų skolinių o (pvz., filologs, Jansons). Nors balsis o tarptautiniuose žodžiuose gali būti ir trumpas, ir ilgas, jo ilgumas brūkšneliu nežymimas.

Latgalietiškoji abėcėlė turi keletą naujų raidžių, kurių nėra latvių bk abėcėlėje:

  • Raide ō senesnėje rašyboje žymėtas dvibalsis uo, pvz., brōlis [bruolis] „brolis“, vōrds [vuords] ‘žodis; vardas’ (latgaliečių uo atitinka latvių bk balsį ā, vietoje bk dvibalsio uo latgaliečiai turi balsį ū, kaip mūsų pietų žemaičiai (dūnininkai), plg. ūga „uoga“, sūls „suolas“, rūka „ranka“). Dabartinėje latgaliečių rašyboje dvibalsį uo siūloma žymėti kaip lietuvių kalboje – dviem raidėmis, bet ilgąjį balsį ō rašo su brūkšneliu.
  • Raide o latgaliečių rašyboje žymimas trumpasis balsis o, kurį jie taria vietoje latvių bk senojo trumpojo a, pvz., kokls (la. bk kakls) „kaklas“, vosorys dorbi „vasaros darbai“, (plg. mūsų anykštėnų ir kupiškėnų rotininkavimą).
  • Raide y žymimas suužpakalėjęs i [ы], kurį latgaliečiai taria po kieto priebalsio, taip pat dvibalsyje yu, kuris atitinka latvių bk balsį ū, pvz., dyumi [dыumi] „dūmai“, byut [bыut] „būti“.

Senieji raštai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Pirmoji iki mūsų dienų išlikusi latviška knyga – P. Kanizijaus Catechismus Catholicorum. Vilnius, 1585.
  • Pirmasis vokiečių-latvių kalbų žodynas – G. Mancelio Lettus, Das ist Wortbuch…. Ryga, 1638.
  • Pirmoji latvių kalbos gramatika – J. G. Rehehuzeno Manuductio ad linguam lettonicam… Ryga, 1644.
  • Pirmasis Biblijos vertimas – Ta Swehta Grahmata jeb Deewa Swehtais Wahrds (Tā Svēta Grāmata jeb Dieva Svētais Vārds). Vertė E. *Gliukas, išleista Vidžemėje, 1689 m. (Naujasis testamentas išėjo 1685 m.)
  • Pirmasis laikraštis – Latweeschu Awises (Latviešu Avīzes). Jelgava, 1822.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.

Vikiteka