Pereiti prie turinio

Šiaurės žemaičių patarmė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šiaurės žemaičių patarmė
KalbamaLietuva
Kilmėindoeuropiečių

 baltų
  rytų baltų
   lietuvių
    žemaičių

     šiaurės žemaičių

Šiaurės žemaičių patarmė (arba dounininkų tarmė) – žemaičių šiaurinė patarmė, vartojama šiaurės ir šiaurės vakarų Žemaitijoje. Tai gausiausia ir geriausiai išlikusi žemaičių patarmė.

Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių tarmių žemėlapis (Zinkevičius ir Girdenis, 1965 m.). Šiaurės žemaičių tarmės:
  kretingiškių
  telšiškių

Šiaurės žemaičių patarmė skiriama į dvi šnektas:

Fonetinės ypatybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Baltų prokalbės dvigarsiai ie, uo šiaurės žemaičių tarmėje virsta ẹi, ọu arba ėi, ou (pvz., ‘pienas’ > pėins, ‘duona’ > douna). Šiaurinėje ir vakarinėje šiaurės žemaičių patarmės ploto dalyje šie dvibalsiai tame pačiame skiemenyje su m, n dažniausia vienbalsėja (pvz., [k′ẹms] ‘kiemas’, [pệns / pệnc] ‘pienas’, [klộns / klộnc] ‘kluonas’, bet [k′ẹima] ‘kiemo’, [pệina] ‘pieno’, [klộuna] ‘kluono’).
  • Žodžio galūnės i, u, kilusius iš tos pačios kokybės ilgųjų balsių, šiaurės žemaičių patarmė išlaiko siaurus, bet redukuotus (pvz., vns. vard. [pàt′i̇̀] < *[patī] ‘pati’, dgs. vard. [ã·k′is] ‘akys’, [pẹitus] ‘pietūs’, dgs. gal. [àk′ès] ‘akis’, [pẹitùs] ‘pietùs’). Kitos kilmės žodžio galo i, u platinami (verčiami redukuotais ẹ, ọ; pvz., vns. vard. àkẹs ‘akis’, mèdọs ‘medus’, vns. įn. sènọ ‘senu’, dgs. vard. sènẹ ‘seni’).
  • Negalūninių skiemenų trumpuosius balsius i, u telšiškiai išlaiko sveikus (siaurus) prieš skiemenis su siauruoju vokalizmu, o kretingiškiai – platina (verčia į ẹ, ọ) visais atvejais.[3]
  • Dėl galūnės trumpinimo iš jos iškritus balsiui a, daugelis šiaurės žemaičių netaria ir prieš jį esančio j (pvz., artuos ‘artojas’, žaidies ‘žaidėjas’, nauduotuos ‘naudotojas’).
  • Visame areale būdingas kirčio atitraukimas į pirmą skiemenį, dažnai girdimas antrinis kirčiavimas (pvz., šàkà, pàvažà).[4]
  • Vardažodžių galūnės -as, -is paprastai sutrumpėja (vāks ‘vaikas’, vies ‘vėjas’), taip pat kai kurios veiksmažodžių galūnės (neš ‘neša’, līn ‘lija’).

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Gerai išlikusi tiek vardažodžių, tiek veiksmažodžių dviskaita (do medio ‘du medžiai’, dvė akė ‘dvi akys’, mudvė ēnava ‘mudvi einame’, vėdo sakota ‘judu sakote’)
  • Savitas būtojo dažninio laiko sudarymas su dalelyte liuob (ons liuob dainoutė/dainous ‘jis dainuodavo’).
  • Nuo bendrinės kalbos daug kur besiskirianti linksniavimo paradigma (pvz., vīrou ‘vyrui’, akē ‘akiai’).

Leksika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurės žemaičių patarmėje gana daug savitos leksikos, nemaža latviškų, vokiškų skolinių. Būdingų savitų žodžių pavyzdžiai: mẽdėmiškas, giria’, vašóklisserbentas’, tẽžislepšis’, róda ‘šneka, pokalbis’ ir kt.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurės žemaičių patarmė smarkiai paveikta kuršių kalbinio podirvio.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Telšiškių tarmės žemėlapis
  2. Kretingiškių tarmės žemėlapis
  3. Kazys Morkūnasšiaurės žemaičių patarmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
  4. Булыгина Т. В., Синёва О. В. Литовский язык // Языки мира. Балтийские языки. – М.: Academia, 2006. – С. 148.