Šiaurės žemaičių patarmė

Šiaurės žemaičių patarmė
Kalbama	Lietuva
Kilmė	indoeuropiečių baltų rytų baltų lietuvių žemaičių šiaurės žemaičių

Šiaurės žemaičių patarmė (arba dounininkų tarmė) – žemaičių šiaurinė patarmė, vartojama šiaurės ir šiaurės vakarų Žemaitijoje. Tai gausiausia ir geriausiai išlikusi žemaičių patarmė.

Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurės žemaičių patarmė skiriama į dvi šnektas:

telšiškių šnekta – apima šiaurės Žemaitiją: Telšiai, Skuodas, Mažeikiai, Naujoji Akmenė, Viekšniai, Alsėdžiai, Mosėdis, Seda, Žemaičių Kalvarija, Luokė.^[1]
kretingiškių šnekta – apima šiaurės vakarų Žemaitiją: Kretinga, Plungė, Rietavas, Salantai, Veiviržėnai, Gargždai, Grūšlaukė.^[2]

Fonetinės ypatybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baltų prokalbės dvigarsiai ie, uo šiaurės žemaičių tarmėje virsta ẹi, ọu arba ėi, ou (pvz., ‘pienas’ > pėins, ‘duona’ > douna). Šiaurinėje ir vakarinėje šiaurės žemaičių patarmės ploto dalyje šie dvibalsiai tame pačiame skiemenyje su m, n dažniausia vienbalsėja (pvz., [k′ẹms] ‘kiemas’, [pệns / pệnc] ‘pienas’, [klộns / klộnc] ‘kluonas’, bet [k′ẹima] ‘kiemo’, [pệina] ‘pieno’, [klộuna] ‘kluono’).
Žodžio galūnės i, u, kilusius iš tos pačios kokybės ilgųjų balsių, šiaurės žemaičių patarmė išlaiko siaurus, bet redukuotus (pvz., vns. vard. [pàt′^i̇̀] < *[patī] ‘pati’, dgs. vard. [ã·k′ⁱs] ‘akys’, [pẹit^us] ‘pietūs’, dgs. gal. [àk′^ès] ‘akis’, [pẹit^ùs] ‘pietùs’). Kitos kilmės žodžio galo i, u platinami (verčiami redukuotais ẹ, ọ; pvz., vns. vard. àkẹs ‘akis’, mèdọs ‘medus’, vns. įn. sènọ ‘senu’, dgs. vard. sènẹ ‘seni’).
Negalūninių skiemenų trumpuosius balsius i, u telšiškiai išlaiko sveikus (siaurus) prieš skiemenis su siauruoju vokalizmu, o kretingiškiai – platina (verčia į ẹ, ọ) visais atvejais.^[3]
Dėl galūnės trumpinimo iš jos iškritus balsiui a, daugelis šiaurės žemaičių netaria ir prieš jį esančio j (pvz., artuos ‘artojas’, žaidies ‘žaidėjas’, nauduotuos ‘naudotojas’).
Visame areale būdingas kirčio atitraukimas į pirmą skiemenį, dažnai girdimas antrinis kirčiavimas (pvz., šàkà, pàvažà).^[4]
Vardažodžių galūnės -as, -is paprastai sutrumpėja (vāks ‘vaikas’, vies ‘vėjas’), taip pat kai kurios veiksmažodžių galūnės (neš ‘neša’, līn ‘lija’).

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gerai išlikusi tiek vardažodžių, tiek veiksmažodžių dviskaita (do medio ‘du medžiai’, dvė akė ‘dvi akys’, mudvė ēnava ‘mudvi einame’, vėdo sakota ‘judu sakote’)
Savitas būtojo dažninio laiko sudarymas su dalelyte liuob (ons liuob dainoutė/dainous ‘jis dainuodavo’).
Nuo bendrinės kalbos daug kur besiskirianti linksniavimo paradigma (pvz., vīrou ‘vyrui’, akē ‘akiai’).

Leksika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurės žemaičių patarmėje gana daug savitos leksikos, nemaža latviškų, vokiškų skolinių. Būdingų savitų žodžių pavyzdžiai: mẽdė ‘miškas, giria’, vašóklis ‘serbentas’, tẽžis ‘lepšis’, róda ‘šneka, pokalbis’ ir kt.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiaurės žemaičių patarmė smarkiai paveikta kuršių kalbinio podirvio.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Telšiškių tarmės žemėlapis
↑ Kretingiškių tarmės žemėlapis
↑ Kazys Morkūnas. šiaurės žemaičių patarmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
↑ Булыгина Т. В., Синёва О. В. Литовский язык // Языки мира. Балтийские языки. – М.: Academia, 2006. – С. 148.

[1] Telšiškių tarmės žemėlapis

[2] Kretingiškių tarmės žemėlapis

[3] Kazys Morkūnas. šiaurės žemaičių patarmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013

[4] Булыгина Т. В., Синёва О. В. Литовский язык // Языки мира. Балтийские языки. – М.: Academia, 2006. – С. 148.

[1]

[2]

[3]

[4]