Jonas Kazlauskas (1930)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jonas Kazlauskas
Gimė: 1930 m. rugpjūčio 1 d.
Matiešionys, Nemajūnų valsčius
Mirė: 1970 m. spalio mėn. (~40 metų)
Sutuoktinis(-ė): Aldona Kazlauskienė
Vaikai:

Rasa, Eglė

Veikla: kalbininkas, pedagogas
Partija: 1963 m. SSKP
Alma mater: 1954 m. Vilniaus universitetas

Jonas Kazlauskas (1930 m. rugpjūčio 1 d. Matiešionyse, Nemajūnų valsčius – po 1970 m. spalio 8 d.) – Lietuvos kalbininkas, vienas žymiausių XX a. baltistų, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Dzingeliškių pradinėje ir Nemajūnų septynmetėje mokykloje. 1942 m. įstojo į Prienų gimnazijos 2 klasę. Gimnaziją baigė aukso medaliu. 19491954 m. Vilniaus universitete (VU) studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 19581970 m. VU dėstytojas, nuo 1962 m. docentas. 1968 m. filologijos mokslų daktaras. 1968–1970 m. VU Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, nuo 1969 m. profesorius. [1]

1965 m. jo pastangomis įsteigtas baltų kalbotyros žurnalas „Baltistica“ (1965–1970 m. atsakingasis redaktorius) netrukus pelnė tarptautinį pripažinimą. Jo iniciatyva Vilniuje 1964 m. ir 1970 m. surengtos vėliau tradicinėmis tapusios tarptautinės baltistų konferencijos, kurios nuo 1980 m. pakaitomis vyksta Vilniuje ir Rygoje.

1970 m. buvo pakviestas į JAV Pensilvanijos universitetą skaityti baltų kalbotyros kurso. Deja, spalio 8 d. profesorius dingo. Jo kūnas buvo surastas lapkričio 17 d. Neryje. Profesoriaus mirtį iki šiol gaubia paslaptis – visi dokumentai iš KGB archyvų dingę.

Palaidotas 1970 m. lapkričio 20 d. Saulės kapinėse Vilniuje. [2]

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Faktinis visos baltistų veiklos vadovas. Daugiausia tyrinėjo baltų kalbų istorijos problemas. Paskelbė seriją straipsnių apie lietuvių kalbos daiktavardžių linksniavimo raidą, jų kamienų mišimą, galūnių kilmę. Svarbūs baltų fonologijos ir akcentologijos tyrinėjimai. Ypač reikšmingas straipsnis „Lietuvių literatūrinės kalbos fonemų diferencinių elementų sistema“, išsp. 1966 m. Daugumą tyrinėjimų apibendrino veikale „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“. Tai nėra išsami istorinė gramatika, daugiau nagrinėjamas kirčiavimas, daiktavardis ir veiksmažodis, yra ir sunkiai įrodomų hipotezių. Svarbiausia reikšmė – pirmą kartą lietuvių kalbotyroje panaudota nauja tyrinėjimo metodika – nuo kalbų lyginimo pereinama prie vidinės rekonstrukcijos, nuo atskirų faktų istorijos – prie fonologinių ir gramatinių sistemų raidos. Vertingiausias daiktavardžio istorijos skyrius. Domėjosi ir dabartinės lietuvių kalbos problemomis. [3]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas Sabaliauskas. Jonas Kazlauskas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 277 psl.
  2. Nelaiku užgesęs žiburys // XXI amžius, 2006-11-15, Nr. 85 (1485)
  3. Algirdas Sabaliauskas. Jonas Kazlauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 673 psl.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]