Priegaidė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Priegaidė, arba muzikinis kirtiskalbotyros terminas, reiškiantis žodžio arba frazės intonavimo būdą, kai kinta tariamų kirčiuoto skiemens dalių (morų) garso aukštis.[1] Vis dėlto ne visose kalbose kirčio ir priegaidės vieta sutampa: valų kalboje kirčiuojamas priešpaskutinis skiemuo, o priegaidė tariama paskutiniame skiemenyje.[2]

Priegaides turinčiose kalbose jos tariamos viename arba keliuose žodžio skiemenyse ir tuo skiriasi nuo toninių kalbų, pvz., kinų, kur kiekvienas skiemuo tariamas su intonacija. Nuo priegaidės gali priklausyti žodžio reikšmė.[3]

Priegaidžių būta jau baltų prokalbėje. Lietuvių bendrinėje kalboje yra dvi priegaidės: tvirtapradė (akūtas), žymima dešininiu kirčio ženklu (´) arba mišriuosiuose dvigarsiuose su trumpaisiais balsiais ir dvibalsiuose ùi, èu, òi, òu kairiniu (`), ir tvirtagalė (cirkumfleksas), žymima riestiniu kirčio ženklu (˜). Priegaidės lietuvių kalboje tariamos dvibalsiuose, mišriuosiuose dvigarsiuose ir ilguosiuose balsiuose. Eidami vieni trumpieji balsiai lietuvių kalboje priegaidės neturi. Tvirtapradė priegaidė tariama krentančia intonacija, o tvirtagalė − kylančia arba lygia.[4] Lietuvių kalboje priegaidės taip pat skiria žodžių reikšmes: gel̃si 'geltonuosi' − gélsi 'kąsi', aũkštas 'vaikščiojamoji pastato dalis, esanti vienoje iš jo aukščio zonų' − áukštas 'didelio aukščio, ūgio', sū́ris 'toks pieno gaminys' − sū̃ris 'sūrumas' ir t. t.

Be lietuvių, priegaides turi latvių, prūsų, lyvių, kai kurios šiaurės germanų (skandinavų), minėtoji valų, pietų slavų, senoji graikų, vedų, japonų, korėjiečių, indėnų jakių[5], Šanchajaus ir kitos kalbos.[6]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvių kalbos žinynas. Priegaidė; žiūrėta 2016-08-24
  2. David Willis. Old and Middle Welsh (PDF). Department of Linguistics, University of Cambridge. Nuoroda tikrinta 2021-05-09. 
  3. R.L. Trask, A Dictionary of Phonetics and Phonology, Routledge 2004. Entry for „toneme“.
  4. Lietuvių bendrinės kalbos kirtis ir jo žymėjimas Archyvuota kopija 2016-08-24 iš Wayback Machine projekto.; žiūrėta 2016-08-24
  5. Demers, Richard; Escalante, Fernando; Jelinik, Eloise (1999). „Prominence in Yaqui Words“. International Journal of American Linguistics 65 (1). JSTOR 1265972. 
  6. Matthew Y. Chen, Tone Sandhi: Patterns across Chinese Dialects, CUP, 2000, p. 223.