Priegaidė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Priegaidė arba muzikinis kirtiskalbotyros terminas, reiškiantis žodžio arba frazės intonavimo būdą, kai kinta tariamų kirčiuoto skiemens dalių (morų) garso aukštis.[1] Priegaides turinčiose kalbose jos tariamos viename arba keliuose žodžio skiemenyse ir tuo skiriasi nuo toninių kalbų, pvz., kinų, kur kiekvienas skiemuo tariamas su intonacija. Nuo priegaidės gali priklausyti žodžio reikšmė.[2]

Priegaidžių būta jau baltų prokalbėje. Lietuvių bendrinėje kalboje yra dvi priegaidės: tvirtapradė (akūtas), žymima dešininiu kirčio ženklu (´) arba su trumpaisiais balsiais kairiniu (`), ir tvirtagalė (cirkumfleksas), žymima riestiniu kirčio ženklu (~). Tvirtapradė priegaidė tariama krentančia intonacija, o tvirtagalė − kylančia arba lygia.[3] Lietuvių kalboje priegaidės taip pat skiria žodžių reikšmes: gel̃si 'geltonuosi' − gélsi 'kąsi', aũkštas 'vaikščiojamoji pastato dalis, esanti vienoje iš jo aukščio zonų' − áukštas 'didelio aukščio, ūgio' ir t. t.

Be lietuvių, priegaides turi latvių, prūsų, lyvių, kai kurios šiaurės germanų (skandinavų), pietų slavų, senoji graikų, vedų, japonų, korėjiečių, indėnų jakių[4], Šanchajaus ir kitos kalbos.[5]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvių kalbos žinynas. Priegaidė; žiūrėta 2016-08-24
  2. R.L. Trask, A Dictionary of Phonetics and Phonology, Routledge 2004. Entry for „toneme“.
  3. Lietuvių bendrinės kalbos kirtis ir jo žymėjimas; žiūrėta 2016-08-24
  4. „Prominence in Yaqui Words“. International Journal of American Linguistics, 65 (1) (1999). 
  5. Matthew Y. Chen, Tone Sandhi: Patterns across Chinese Dialects, CUP, 2000, p. 223.