Priegaidė
Priegaidė arba muzikinis kirtis − kalbotyros terminas, reiškiantis žodžio arba frazės intonavimo būdą, kai kinta tariamų kirčiuoto skiemens dalių (morų) garso aukštis.[1] Priegaides turinčiose kalbose jos tariamos viename arba keliuose žodžio skiemenyse ir tuo skiriasi nuo toninių kalbų, pvz., kinų, kur kiekvienas skiemuo tariamas su intonacija. Nuo priegaidės gali priklausyti žodžio reikšmė.[2]
Priegaidžių būta jau baltų prokalbėje. Lietuvių bendrinėje kalboje yra dvi priegaidės: tvirtapradė (akūtas), žymima dešininiu kirčio ženklu (´) arba su trumpaisiais balsiais kairiniu (`), ir tvirtagalė (cirkumfleksas), žymima riestiniu kirčio ženklu (~). Tvirtapradė priegaidė tariama krentančia intonacija, o tvirtagalė − kylančia arba lygia.[3] Lietuvių kalboje priegaidės taip pat skiria žodžių reikšmes: gel̃si 'geltonuosi' − gélsi 'kąsi', aũkštas 'vaikščiojamoji pastato dalis, esanti vienoje iš jo aukščio zonų' − áukštas 'didelio aukščio, ūgio' ir t. t.
Be lietuvių, priegaides turi latvių, prūsų, lyvių, kai kurios šiaurės germanų (skandinavų), pietų slavų, senoji graikų, vedų, japonų, korėjiečių, indėnų jakių[4], Šanchajaus ir kitos kalbos.[5]
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvių kalbos žinynas. Priegaidė; žiūrėta 2016-08-24
- ↑ R.L. Trask, A Dictionary of Phonetics and Phonology, Routledge 2004. Entry for „toneme“.
- ↑ Lietuvių bendrinės kalbos kirtis ir jo žymėjimas; žiūrėta 2016-08-24
- ↑ „Prominence in Yaqui Words“. International Journal of American Linguistics, 65 (1) (1999).
- ↑ Matthew Y. Chen, Tone Sandhi: Patterns across Chinese Dialects, CUP, 2000, p. 223.
