Lietuvos–Ukrainos santykiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Tarptautiniai LietuvosUkrainos santykiai oficialiai pradėti 1991 m., kai abi šalys pripažino viena kitos nepriklausomybę, tačiau kontaktai su dabartinės Ukrainos protėviais siekia LKD laikus.

Abi šalys yra JTO, Europos Tarybos narės.

Lietuva savo šalies ambasadą turi Kijeve ir vieną konsulatą Lvove, tuo tarpu Ukrainos ambasada yra Vilniuje. Taip pat Lietuvoje yra dar trys Ukrainos konsulatai – Klaipėdoje, Šalčininkuose ir Visagine. Dabartinis Ukrainos ambasadorius Lietuvoje – Volodymyras Jacenkivskis, Lietuvos ambasadorius Ukrainoje – Marius Janukonis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

15691795 m. Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo laikais į jos teritoriją įėjo didelė dalis dabartinės Ukrainos. Iki 1917 m. abi šalys priklausė Rusijos imperijai, o iki 1990 m. – Tarybų Sąjungai.

Po nepriklausomybių paskelbimo Lietuvos ir Ukrainos santykiai buvo šilti, ypač po Oranžinės revoliucijos, kurios metu tuometis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus aktyviai reiškė paramą. 2009 m. tarp šių šalių buvo pasirašyta daug įvairaus pobūdžio bendradarbiavimo sutarčių. Lietuva įsipareigojo padėti Ukrainai siekiant tapti ES nare[1] ir siekti narystės NATO bei yra viena entuziastingiausiai remiančių Ukrainos NATO ir ES narystę valstybių.

20132014 m. Euromaidano įvykiuose Lietuvos valstybinės institucijos labai palaikė Ukrainą, įvairūs Lietuvos politikai (Vytautas Landsbergis, Petras Auštrevičius, Loreta Graužinienė ir kt.) dalyvavo taikiuose mitinguose Kijeve. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, parodydama paramą Ukrainai, Rusiją pavadino teroristine valstybe dėl rėmimo Ukrainos rytuose kovojančius separatistus.[2] Vėliau V. Landsbergis Minsko sutarimus pavadino blogesniais už Miuncheno sutartį.[3]

Seime veikia Tarpparlamentinių ryšių su Ukraina grupė, taip pat nuo 2017 m. įsteigta Ukrainos valdžios reformas remianti laikinoji parlamentinė grupė Pro-Ukraine.[4]

2011 m. gyventojų surašymo duomenimis 0,5 proc. visų Lietuvos gyventojų sudarė ukrainiečiai.[5] Ukrainoje gyvena apie 11 000 lietuvių.

Santykių istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos ir Ukrainos prezidentų susitikimas 2016 m. gruodį Kijeve.

Parama pogrindžio Ukrainos organizacijoms tarpukariu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarpukariu Laikinojoje sostinėje Kaune veikė Ukrainos sukilėlių armijos atstovybė, buvo spausdinami Ukrainos nacionalistų organizacijos leidiniai. Pirmasis šios organizacijos vadas J. Konovalecas nuo 1929 m. turėjo ir Lietuvos pilietybę.[6]

Tarp kitų klausimų lietuvius ir ukrainiečius vienijo teritoriniai ginčai su Lenkija, kadangi beveik visą tarpukario laikotarpį Lenkija buvo inkorporavusi Vilnių ir Lvovą į savo sudėtį. 1954 m. JAV lietuvių visuomenininkas Simas Sužiedėlis Politinių Studijų Klube rašė: „Bet ypatingai Lietuvai esanti svarbi Ukrainos nepriklausomybė. Vilnius ir Lvovas mus riša. Ukrainiečiams reikią padėti atsilaikyti ties Curzono linija su Lvovu ir gretimom sritim.“[7]

Santykiai tarp lietuvių ir ukrainiečių išeivijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1984-1985 m. kilus diskusijoms dėl Jaltos nutarimų atšaukimo iš JAV pusės, JAV lietuvių bendruomenės ir Amerikos ukrainiečių kongreso komiteto nuomonės sutapo - buvo siekta, kad JAV neatšauktų Jaltos nutarimų, - tokią iniciatyvą buvo pateikusi lenkų išeivių organizacija Pomost, motyvuodama tuo, jog Jaltos nutarimai prieštarauja Atlanto chartijai, garantuojančiai nepriklausomybę per karą okupuotoms valstybėms. Iniciatyvą palaikė latvių, estų išeivių organizacijos ir VLIK[8]laikė priešiškais Atlanto chartijai. Priėjus bendro sutarimo su Pomost direktoriumi Adam W. Kiernik, paskelbta suderinta rezoliucija, kurios įžangoje tarp kita ko minimi ir Lietuvos ir Ukrainos partizaninius judėjimai kaip Vidurio ir Rytų Europos tautų pasipriešinimo prasiveržimus.[9]

Ambasadorių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sąrašas yra nebaigtas

Lietuvos ordinų kavalieriai Ukrainos piliečiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki 2018 m. gruodžio 27 d.[10] yra įteikti net 85 valstybiniai apdovanojimai Ukrainos piliečiams, tarp jų - Vadimui Boiko, Mikol Azarov, Ivan Dudarenko, Mustafa Džemiljev, Borisui Tarasiukui, prezidentams Leonidui Kučmai, Viktorui Juščenkai ir Petro Porošenkai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]