Lietuvos ir Prancūzijos santykiai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Flag of Lithuania.svg
LietuvosPrancūzijos santykiai
Flag of France (1794–1815, 1830–1974, 2020–present).svg
France Lithuania Locator.png

Lietuva (oranžinė) ir Prancūzija (žalia) pasaulio žemėlapyje
 Pagrindinės datos:
 De jure pripažinimas iš Prancūzijos pusės: 1922 m. gruodžio 20 d.
 • Diplomatinių santykių atkūrimas: 1991 m. rugpjūčio 29 d.
 Prekybos apimtys (2020):[1]
 • Lietuva → Prancūzija: 717 mln. eur.
 • Prancūzija → Lietuva: 963,1 mln. eur.
 Turistų srautai:
 • Prancūzija → Lietuva (2020): 8876[1]

Lietuvos ir Prancūzijos santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Ryšiai tarp Lietuvos ir Prancūzijos siekia XIV amžių, tačiau modernios Lietuvos ir Prancūzijos santykių pradžia galima laikyti 1919 m. sausio 18 d., kuomet Paryžiuje prasidėjo Paryžiaus taikos konferencija, kurioje buvo sprendžiamas nuo Rusijos nepriklausomybę paskelbusių šalių likimas. Nors Prancūzija rėmė pradinę Lenkijos vadovybės idėją atkurti Lietuvos-Lenkijos valstybę, 1922 m. gruodžio 20 d. Prancūzija galop de jure pripažino Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, taip paklodama pamatus lygiaverčiam bendradarbiavimui.

Dar kartą nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugpjūčio 25 d., o diplomatiniai santykiai atkurti 1991 m. rugpjūčio 29 d.

Abi šalys yra ES, NATO, eurozonos, EBPO, kitų tarptautinių organizacijų narės.

Veikia Prancūzijos lietuvių bendruomenė, kurios ištakos siekia dar 1944 m. 2019 m. gyveno 3 500 Lietuvos piliečių.[2] Lietuvoje 2022 m. pradžioje gyveno 503 Prancūzijos piliečiai.[2]

Lietuva savo šalies ambasadą yra atidariusi Paryžiuje (dabartinis ambasadorius – Nerijus Aleksiejūnas), tuo tarpu Prancūzija turi ambasadą Vilniuje (dabartinis ambasadorius – Claire Lignières-Counathe). Kaune ir Klaipėdoje veikia Prancūzijos garbės konsulatai, tuo tarpu Lietuvos garbės konsulatai įkurti Anžė, Gradinjane, Marselyje, Lione, Trua ir Strasbūre.

Lietuvoje veikia Tarpparlamentinių ryšių su Prancūzijos Respublika (dabartinis pirmininkas – Linas Slušnys (TS-LKD)).[3]

Santykių istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji kontaktai ankstyvuoju laikotarpiu ir LDK laikais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prancūzijos santykiai su Lietuva užsimezgė dar XIV amžiuje, kai Prancūzijos karaliui Karoliui IV Gražiajam buvo pranešta, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas ketina krikštytis. Apie tai Prancūzijos karalių informavo Avinjone rezidavęs popiežius Jonas XXII, su kuriuo Gediminas susirašinėjo 1322–1324 m.

Prancūzijos riterių buvo Lietuvą puldinėjusio vokiečių ordino gretose, įskaitant Pilėnų pilies puolimą, taip pat 1391, 1392 ir 1394 m. kryžiaus žygiuose. 1394 m. kryžiaus žygiui vadovavo Burgundijos kunigaikštis Pilypas II Drąsusis.

Santykiai ATR laikais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVI–XVII a., siekdama susilpninti Šventąją Romos imperiją Prancūzija stengėsi trukdyti Abiejų Tautų Respublikai suartėti su Austrijos Habsburgais, Prancūzija mezgė dinastinius giminystės ryšius su Abiejų Tautų Respublikos valdovais ir keldama savo kandidatus į jos sostą. Dėl to Abiejų Tautų Respublikos valdovais buvo išrinkti Prancūzijos kunigaikščiai Henrikas Valua (valdė 1573–1574 m.), François Louis de Conti (1697 m., tačiau sosto taip ir neužėmė). Henrikas Valua žinomas dar ir tuo, kad jo dėka ant Teisingumo rūmų laikrodžio bokšto yra Vyčio ženklas. Vėliau į sostą dažniausiai nesėkmingai kandidatavo jaunesniosios Burbonų šakos atstovai. 1733 m. rugsėjį ATR valdovu išrinktas Prancūzijos diplomatų remiamas Stanislovas Leščinskis.

Karalius Henrikas Valua palaidotas Paryžiaus šv. Dionizo bažnyčioje, o Jono Kazimiero Vazos širdis palaidota Sen Žarmen de Prė bažnyčioje. Mauzoliejuje vaizduojamas lenkų ir lietuvių mūšis prieš kazokus.

XVII–XVIII a. ATR susiformavo proprancūziškos politinė grupuotės (Pacai, o XVIII a. kurį laiką Potockiai).

XVIII a. pabaigoje ATR visuomeniniam gyvenimui ir reformoms įtakos turėjo Prancūzijos revoliucija, kurios idealai paveikė Gegužės trečiosios konstituciją.

Dar pačioje XIX a. pradžioje Lietuvos gimimo metrikose sutinkama prancūziškų pavardžių (Lotrekas, de Šuazel-Gufjė), kas įrodo, kad dėl įvairių aplinkybių LDK žemėse gyveno pavienių prancūzų.[4] Lietuvos genealogas Rimvydas Butautas-Kudirka Kudirkų pavardę kildina iš XVII a. Prūsijoje įsikūrusio ateivio iš Pietų Prancūzijos (iš prancūziško Couderc, kuris savo ruožtu yra kilęs iš oksitanų kalbos coderc, reiškiančio pievas, klonius).[5]

Santykiai Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1797 m. Vilniaus universitete pradėta dėstyti prancūzų kalba ir literatūra.[6]

Napoleono 1807–1815 m. sukurtai Varšuvos kunigaikštystei priklausė Lietuvos Užnemunė. Tuo tarpu Mažoji Lietuva buvo užimta dar 1806 metų pabaigoje. Prancūzams 1807 m. birželio 16 d. užėmus Karaliaučių, Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su žmona Luise ir vaikais per Kuršių neriją atvyko į Klaipėdą, kuri 18071808 metais tapo laikinąja Prūsijos sostine.

1812 m. birželio-gruodžio mėnesiais Didžioji Lietuva buvo okupuota Napoleono I kariuomenės. Buvo atkurta LDK su sostine Vilniumi, o Lietuvos gyventojai pradžioje prancūzų kariuomenę sutiko kaip išvaduotojus. Napoleono kariuomenėje buvo ir lietuviškas pulkas, kurio vienas žymesnių narių buvo poetas Silvestras Teofilis Valiūnas. 1812 m. liepos 14 d. LDK žemės formaliai prijungtos prie Varšuvos kunigaikštystės. Prancūzijai pralaimint žygį į Rusiją 1812 m. gruodžio 8-10 dienomis Vilniuje ir jo apylinkėse susitelkė apie 50 000 besitraukiančių Prancūzijos karių, iš kurių didžioji dauguma (apie 37 000–40 000) iki 1813 metų pradžios mirė nuo bado, ligų ir buvo čia palaidoti. Iki šiol išlikusios kapinės Šilainiuose; kapinių taipogi būta Jurbarko apylinkėse[7], Vilniaus Šiaurės miestelyje.[8]

1832 m. į Paryžių persikėlė garsus poetas ir rašytojas Adomas Mickevičius. Jo poemą Vėlinės Žorž Sand išvertė į prancūzų kalbą. Po nepasisekusių 1831-ųjų ir 1863-iųjų sukilimų į Prancūziją lietuvių bajorai bėgo ieškodami politinio prieglobsčio. Dalis jų vėliau tapo 1886 m. Mikalojaus Akelaičio įkurtos lietuvių draugijos „Želmuo“ nariais, palaikiusios ryšius su Lietuvos gimnazijomis, vėliau – ir socialdemokratų partija.[9]

1870–1871 m. kare į nelaisvę patekę karo belaisviai prancūzai prisidėjo prie karaliaus Vilhelmo (dabar Klaipėdos) kanalo ruožo nuo Drevernos iki Malkų įlankos kasimo darbų.

Santykiai 1918–1940 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1919 03 Kaune veikusi Prancūzų karinė misija (1921 metais sujungta su Prancūzijos karine misija Rygoje) buvo pirmoji oficiali Antantės šalių atstovybė Lietuvoje. 1920 m. gegužės 11 d. Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta Prancūzijos de facto. Tais pačiais metais Paryžiuje pradėjo veikti Lietuvos atstovybė. Tuo tarpu de jure Prancūzija pripažino Ambasadorių konferencijos metu, 1922 m. gruodžio 20 d. Iš pradžių tarp valstybių būta įtampos dėl Klaipėdos krašto ir Vilniaus klausimo. Prancūzijai nuo 1920 metų sausio buvo patikėta administruoti Klaipėdos kraštą, kurį ji ketino paskelbti Klaipėdos laisvąja valstybe. Prancūzija buvo viena pagrindinių Lenkijos sąjungininkių Vakarų Europoje, tad stengėsi sutaikyti konfliktuojančias Lietuvą ir Lenkiją. 1923 m. sausio mėnesį Klaipėdos sukilimo metu vyko mūšiai tarp Prancūzijos kareivių, pavaldžių Klaipėdos komisarui Gabrieliui Žanui Petisnė ir Lietuvos aktyvistų, kurių metu žuvo du prancūzai ir dvylika lietuvių. Galop įvykusių derybų tarp Ambasadorių konferencijos sausio 17 d. metu suvereniteto teisės Klaipėdos krašte perduotos Lietuvos Respublikai. 1924 metais Kaune įsteigta Prancūzijos atstovybė (veikė iki 1940 m.), taip pat veikė ir konsulatas. 1928 m. tarp valstybių pasirašytos kelios dvišalės sutartys: konsulinė konvencija, nusikaltėlių išdavimo sutartis, teisminės globos ir pagalbos, teismų aktų ir pavedimų apklausinėjimui civilinėse ir komercinėse bylose perdavimo konvencija, laikinasis susitarimas dėl prekybinių santykių. 1930 m. susitarta dėl prekių ženklų apsaugos. XX a. 4-ajame dešimtmetyje Lietuvos užsienio prekyboje Prancūzija buvo 6-a pagal apimtis partnerė. Iki 1934 metais prekybos balanse importas viršijo eksportą, tačiau nuo 1935 metais Lietuvos eksportas į Prancūziją ėmė didėti ir gerokai viršijo importą. Taipogi bendradarbiauta karo ir politikos srityse, Lietuvos kariuomenė buvo ginkluojama ir Prancūzijoje pirktais ginklais.

Tarp šalių užsimezgė ir glaudus kultūrinis bendradarbiavimas – Kauno universitete įsteigta romanų filologijos katedra, įsteigta Lietuvos-Prancūzijos draugijos, lietuviams sudarytos galimybės studijuoti ir stažuotis Prancūzijos universitetuose. Lietuvių rašytojai gausiai vertė prancūzų literatūrą į lietuvių kalbą. 1923 m. Kaune veikė lietuvių-prancūzų draugija.

Prancūzų rašytojas Žanas Mokleras ne kartą viešėjo prieškario Lietuvoje, parašė keletą knygų apie Lietuvą, tarp jų – Lietuvių literatūros panoramą (Paris, Sagittaire, 1938). Sorbonos auklėtinis, žymus kalbininkas Žoržas Matorė buvo pakviestas į Kauno universitetą dėstyti prancūzų kalbos, Lietuvoje gyveno beveik iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Yra palikęs atsiminimų apie Lietuvą.

Santykiai Lietuvos okupacijos metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. birželio 2 dieną Prancūziją okupavęs Trečiasis Reichas nutraukė Lietuvos pasiuntinybės veiklą; Lietuvos diplomatai buvo priversti išsikelti ir išvykti į pietinę Prancūzijos dalį. Po mažiau nei 2 savaičių ir Lietuva buvo okupuota Tarybų Sąjungos. Prancūzija laikėsi okupacijos nepripažinimo politikos ir Lietuvos atstovams Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos būdavo išduodami diplomatiniai pažymėjimai, nors šie ir nebuvo įtraukiami į oficialius diplomatų sąrašus ar kviečiami į oficialius priėmimus. Lietuva savo atstovą Prancūzijai turėjo iki pat 1960 metų, taip pat 1989–1990 m. laikotarpiu.

Prancūzijos ambasados Lietuvoje karo atašė tarnybos duomenimis, Klaipėdos miesto kapinėse galėjo būti palaidota 41 prancūzų ir belgų karo belaisvių, pabėgusių iš Prūsijoje įrengtų koncentracijos stovyklų Antrojo pasaulinio karo metais. Apie 15–16 žuvusių ar mirusių karo belaisvių prancūzų buvo palaidoti Klaipėdos, Šilutės ir Tauragės apskričių miestelių bei kaimų kapinėse.[10]

Lietuvą reokupavus Tarybų Sąjungai, dalis Lietuvos kultūrinio elito pasitraukė į Prancūziją, ten aktyviai prisidėdami prie kultūrinio ir akademinio gyvenimo. Paminėtini Jurgis Baltrušaitis, Jurgis Baltrušaitis. Jurgis Savickis, Algirdas Julius Greimas. 1944 m. įkurta lietuvių šalpos draugija, 1947 metais reorganizuota į Prancūzijos lietuvių bendruomenę. Prancūzijoje taip pat kūrė anksčiau iš Lietuvos išvykę Josephas Kesselis, Emmanuelis Levinas, Romainas Gary, Oskaras Milašius. Nuo 1950 metų Prancūzijoje gyveno lenkų ir lietuvių rašytojas Česlovas Milošas, čia parašęs vieną žinomiausių savo kūrinių, Pavergtą protą.

Sovietmečiu Vilniaus universitete, kai kuriose kitose aukštosiose ir vidurinėse mokyklose nenutrūko prancūzų kalbos ir literatūros dėstymas. Nors buvo ir toliau verčiama prancūzų literatūra, absoliuti dauguma verčiamų rašytojų buvo klasikai arba socialistinio realizmo kanonus atitinkantys autoriai. Tarp vertėjų pasižymėjo Aleksys Churginas, tuo tarpu Juozas Miltinis 1979 m. pagal V. Foknerį ir Kamiu pastatė spektaklį „Requiem vienuolei“. Lietuvos ir Prancūzijos ryšius tyrinėjusio mokslininko Thierry Laurent teigimu, „per trisdešimt pokarinės sovietinės okupacijos metų Lietuvos ir Prancūzijos ryšiai labai sumenko, tapo visiškai atsitiktiniai ar pasitraukė į pogrindį“.[11]

Nors Prancūzija de jure nepripažino sovietinės okupacijos, bent du tarybų valdžiai prielankiais laikomi Prancūzijos piliečiai buvo lankęsi Lietuvoje. Tai įvyko 1965 m. tuomet Tarybų Lietuvoje penkias dienas viešėjo prancūzų filosofai Žanas Polis Sartras ir Simona de Bovuar (išsamiau Jean-Paul_Sartre#Ž._Sartras_ir_Lietuva). Jų kelionės į Neringą metu fotografo Antano Sutkaus padaryta Lietuvoje geriausiai žinoma Ž. P. Sartro nuotrauka „Sartras kovoja su vėju Kuršių Nerijoje“.

Santykiai po 1991 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos ambasada Paryžiuje 2020 m.
Prancūzijos ambasada ir Prancūzų kultūros centras Vilniuje 2013 m.

1991 m. birželio 20 d. Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas ir abiejų parlamento rūmų pirmininkai priėmė Vytautą Landsbergį jo pirmojo oficialaus vizito į Prancūziją metu. Prancūzija Lietuvą de jure pripažino rugpjūčio 25 dieną ir buvo viena iš pirmųjų tai padariusių Vakarų valstybių. 1991 m. rugpjūčio 29 dieną buvo atkurti santykiai tarp dviejų valstybių. 1992 m. gegužės 15-ąją F. Miteranas tapo pirmuoju Vakarų valstybių vadovu ir pirmuoju Prancūzijos prezidentu, su oficialiu vizitu viešėjusiu Lietuvoje. Prancūzijos vyriausybė išsaugojo tarpukariu šios šalies bankuose deponuotą Lietuvos auksą ir kompensavo jos ambasados pastato netektį.[12]

1994 metais Lietuva prisijungė prie Paryžiaus konvencijos, 2016 metais pasirašė ir 2017 metais ratifikavo Paryžiaus susitarimą.

Tarp šalių sudarytos šios galiojančios dvišalės sutartys: santarvės, draugystės ir bendradarbiavimo sutartis (1992 m.), protokolas dėl vertybinių popierių biržos įsteigimo (1992 m.), sutartis dėl laikinojo techninio patarėjo paskyrimo (1993 m.), finansinis protokolas (1994 m.), susitarimas dėl krovinių tarptautinių vežiojimų automobiliais (1994 m.), sutartis dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (1997 m.), susitarimas dėl nelegaliai esančių asmenų grąžinimo (1998 m.), sutartis dėl vizų režimo panaikinimo (1999 m.), susitarimas dėl Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės pastato Paryžiuje statuso (2001 m.), susitarimas dėl bendradarbiavimo kultūros, švietimo, mokslo, technologijų ir technikos srityse (2003 m.), susitarimas dėl keitimosi įslaptinta informacija ir įslaptintos informacijos apsaugos (pasirašytas 2009 m., ratifikuotas 2010 m.), susitarimas dėl bendros kino filmų gamybos (2015 m.) ir susitarimas dėl bendradarbiavimo gynybos ir saugumo srityje (2013 m.)[13]

2001 metų liepos pabaigoje Lietuvoje su oficialiu vizitu lankėsi Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas.[14]

Lietuvos ir Prancūzijos ryšiai dar suintensyvėjo Lietuvai tapus ES ir NATO nare. 2020 metais Lietuvoje lankėsi Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas.[15] 2021 metais, atsakydama į Prancūzijos prašymą, Lietuva į Malį išsiuntė 30 karių savanorių.[16]

Švietimo, mokslo, sporto ir technologiniai mainai ir kultūrinis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2017 m. spalio 19 d. tarp Prancūzijos ambasados Lietuvoje, Klaipėdos miesto savivaldybės ir Klaipėdos universiteto pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, kurios tikslas yra plėtoti kultūrinį bendradarbiavimą, keistis ir dalintis bendra istorine atmintimi.[10]

Lietuvoje prancūzų kalba yra viena populiariausių užsienio kalbų. 2008–2010 m. Vilniaus universiteto tyrimo duomenimis, Lietuvos miestuose mokančiųjų prancūziškai skaičius siekė 5,26%, o Palangoje, Pasvalyje, Kupiškyje ir Trakuose kalbą mokančiųjų yra bent penktadalis.[17] Lietuva yra Frankofonijos stebėtoja. Prancūzų literatūra į lietuvių kalbą imta versti XIX a. pab. Versti Gi de Mopasano, Prospero Merimė, Emilis Zola, Anatolio Franso kūriniai. [18]. Tuo tarpu 1858 m. žurnale Revue contemporaine buvo išspausdinti kelių lietuvių liaudies dainų vertimai, o 1869 m. Revue des deux mondes Prosperas Mérimée paskelbė novelę „Lokis“, kurio veiksmas vyksta Lietuvoje“.

Lietuvoje veikia šios organizacijos, prisidedančios prie prancūzų kalbos skleidimo Lietuvoje:

  • Prancūzų kultūros centras prie Prancūzijos ambasados Vilniuje
  • Lietuvos – Prancūzijos asociacija
  • Lietuvos – Prancūzijos prekybos rūmai, Frankofonijos verslo forumas
  • Prancūzų kalbos mokytojų ir dėstytojų asociacija
  • Frankofonų studentų klubas „CLEF“ (Cercle Lituanien des Étudiants Francophones)
  • „Union presse francophone“ Lietuvos skyrius
  • Frankofoniškųjų šalių studijų centras Mykolo Riomerio universitete
  • Šiaulių universiteto prancūzų kultūros centras
  • Vilniaus tarptautinis prancūzų licėjus

Lietuvos ir Prancūzijos vyrų futbolo rinktinės iki 2021 m. gruodžio yra tarpusavyje sužaidusios ketverias rungtynes. Visas laimėjo Prancūzijos rinktinė. Taip pat yra buvęs ne vienas susitikimas tarp Lietuvos ir Prancūzijos krepšinio vyrų rinktinių. Vieni žymesnių susitikimų – 2003 m. Europos krepšinio čempionato pusfinalyje (Lietuvos pergalė) ir 2013 m. Europos krepšinio čempionato finalas (Prancūzijos pergalė).

Su Prancūzijos rinktine ne vienas rungtynes sužaidusi ir moterų krepšinio komanda. Viena perspektyviausių lietuvių krepšininkių tituluojama Justė Jocytė nuo 2019 m. gruodžio mėnesio žaidžia pagrindinėje Prancūzijos lygoje.

Ekonominiai santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2020 m. duomenimis, prekybos apyvarta tarp Lietuvos ir Prancūzijos siekė 1,68 mlrd. eurų, o Prancūzija buvo 12-ta pagal dydį Lietuvos prekybos partnerė.[1]

Prekybos balanse vyrauja importas iš Prancūzijos į Lietuvą.

  • Eksportas sudaro 717 mln. eurų; o Prancūzija yra 14-as pagal dydį eksporto partneris
  • Importas sudaro 963 mln. eurų; Prancūzija yra dešimtas pagal dydį importo partneris. Daugiausiai importuojama antžeminio transporto priemonių, jų dalių bei reikmenų, kosmetikos, parfumerijos, mašinų bei mechaninių įrenginių, nealkoholinių ir alkoholinių gėrimų, elektros mašinų ir įrenginių bei jų dalių, farmacijos produktų ir kt.

Pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį Prancūzija yra 12-a (investicijos siekia 551,86 mln. eurų). Savo ruožtu Lietuvos tiesioginių Lietuvos investicijų užsienyje dydis Prancūzijoje 2020 m. buvo 27,54 mln. eurų (13-a vieta pagal apimtį).[1]

Pilietiniai mainai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metai 2016[19] 2020[20] 2021[21] 2022[2]
Prancūzijos piliečių skaičius Lietuvoje 238 413 408 503
Metai 2015[19] 2016[20] 2018[21] 2019[2]
Lietuvos piliečių skaičius Prancūzijoje 2 320 2 750 2 800 3 500

Pasiuntinių ir ambasadorių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Lietuvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Prancūzijai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuviškų ordinų kavalieriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Už nuopelnus Lietuvai iki 2021 m. apdovanoti 95 Prancūzijos piliečiai.[23]

Prancūzijos valstybiniais apdovanojimais apdovanoti šie piliečiai:

  • Juozas Miltinis (1995 m. gavęs Meno ir literatūros ordino riterio titulą),
  • Vytautas Landsbergis (1997 m. apdovanotas Prancūzijos Garbės Legiono II laipsnio ordinu, 2000 m. – Frankofonijos Plejados ordinu, 2001 m. suteiktas Sorbonos universiteto garbės daktaro vardas, 2016 m. apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordino Didžiuoju kryžiumi),
  • Valdas Adamkus (2001 m. apdovanotas Garbės legiono ordino Didžiuoju kryžiumi).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 „Prancūzija“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Suarchyvuotas originalas 2021-12-14. Nuoroda tikrinta 2021-12-02. 
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Migracijos metraštis 2021 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  3. Tarpparlamentinių ryšių su Prancūzijos Respublika grupė (lrs.lt)
  4. Nelietuviškai užrašyti ir lietuviai ir svetimtaučiai – Mūsų Giminės Medis (musugiminesmedis.lt)
  5. Couderc | Etymologie-occitane
  6. Dručkutė, Genovaitė (2011). http://www.llti.lt/failai/Nr_26Colloquia_Rec_Druckute.pdf (PDF). Prancūziškas žvilgsnis į lietuvių literatūrą (26 ed.). Vilnius: Colloquia 26. p. 215. 
  7. [ http://jkgg.lt/prancuzkapiai-kur-ilsisi-1812-metais-zuve-jurbarke/ Prancūzkapiai. Kur ilsisi 1812 metų kariai? – Jurbarko krašto gidas (jkgg.lt)]
  8. Napoleono karių kapavietė Vilniuje – didžiausia Europoje? – DELFI
  9. Lietuvybės paieškos Paryžiuje (bernardinai.lt)
  10. 10,0 10,1 Kada pagerbsime žuvusius prancūzų ir belgų karo belaisvius? – Bernardinai.lt
  11. Dručkutė, Genovaitė (2011). http://www.llti.lt/failai/Nr_26Colloquia_Rec_Druckute.pdf (PDF). Prancūziškas žvilgsnis į lietuvių literatūrą (26 ed.). Vilnius: Colloquia 26. p. 218. 
  12. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantės Vilmos Bukaitės pranešimas: Lietuvos valstybės pripažinimas Paryžiuje 1920–1922 m.: nepasitikėjimo mainai
  13. Prancūzija | Dvišalės sutartys | Tarptautinės sutartys | Užsienio politika | Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (urm.lt) Archyvuota kopija 2021-12-14 iš Wayback Machine projekto.
  14. Lietuvos Respublikos Prezidentas – Prancūzijos Respublikos Prezidento Žako Širako oficialus vizitas Lietuvoje, 2001 m. liepos 26 – 27 d. (president.lt) Archyvuota kopija 2021-12-14 iš Wayback Machine projekto.
  15. Pirmasis E. Macrono vizitas Lietuvoje: susitiko su G. Nausėda (lrytas.lt)
  16. Lietuva prisidės prie prancūzų operacijos – į Malį siųs „Spartan“ lėktuvą ir iki 30 karių | 15min.lt
  17. Kalbos Lietuvos miestuose – Miestų gyventojų užsienio kalbų mokėjimas (vu.lt)
  18. Dručkutė, Genovaitė (2011). http://www.llti.lt/failai/Nr_26Colloquia_Rec_Druckute.pdf (PDF). Prancūziškas žvilgsnis į lietuvių literatūrą (26 ed.). Vilnius: Colloquia 26. p. 216. 
  19. 19,0 19,1 Migracijos metraštis 2016 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  20. 20,0 20,1 Migracijos metraštis 2019 Archyvuota kopija 2022-09-20 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  21. 21,0 21,1 Migracijos metraštis 2020 Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  22. [1] Archyvuota kopija 2021-12-14 iš Wayback Machine projekto. (Ambasados Prancūzijoje informacija)
  23. Apdovanotų asmenų duomenų bazė Archyvuota kopija 2020-10-15 iš Wayback Machine projekto., Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.