Andrius Domaševičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Andrius Domaševičius
Gimė: 1865 m. lapkričio 30 d.
Panevėžyje
Mirė: 1935 m. kovo 19 d. (69 metai)
ten pat
Veikla: gydytojas ginekologas. LSDP įkūrėjas
Alma mater: 1890 m. Kijevo universitetas

Jonas Andrius Domaševičius (1865 m. lapkričio 30 d. Panevėžyje1935 m. kovo 19 d. ten pat) – gydytojas ginekologas. LSDP įkūrėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bajoras. Kilęs iš senos Lietuvos bajorų šeimos. 1884 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 18841890 m. studijavo mediciną Kijevo universitete, 18911893 m. stažavosi Petrapilyje.

Socialdemokratų lyderis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1893 m. apsigyveno Vilniuje, bendradarbiavo su varpininkais, subūrė socialdemokratų grupę. Nors pats buvo ir ne itin didelis tikintysis, tačiau iš principo 1895 m. su P. Matulioniu ir D. Malinausku pasiekė, kad katalikams būtų grąžinta Šv. Mykolo bažnyčia, net giedojo jos chore. Jo bute 1896 m. gegužės 1 d. įvyko LSDP I suvažiavimas.

1896 m. užmezgė ryšius su Prūsijos lietuvių ir kitų šalių socialdemokratais F. Kuršaičiu, A. Hertensu, A. Bebeliu, ieškojo pagalbos išleidžiant LSDP dokumentus. Vokiečiams nepritarus, buvo nuvykęs į Londoną, bandė ten steigti spaustuvę, bet, pritrūkęs pinigų, LSDP raštus išspausdino Paryžiuje. Už politinę veiklą 1897 m. 40 dienų kalintas Vilniuje. Provokatoriaus Baranavičiaus išduotas 1899 m. kovo 12 d. vėl suimtas kartu su kitais socialdemokratais, 8 mėn. kalėjo Vilniuje, mėnesį Petrapilyje, o 1900 m. ištremtas 4 metams į Sibirą gyveno Omske, Karakalinske, Semipalatinske. Dar 1899 m. jam pavyko LSDP ryšius perduoti studentui V. Sirutavičiui.

Dalyvavo 19051907 m. įvykiuose, 1905 m. gruodį teko pasitraukti į Tilžę, ten leido socialdemokratinę literatūrą, redagavo „Echo Życia Robotniczego“, „Darbininkų balsą“. Bandė paveikti Vokietijos socialdemokratus, kad tie pripažintų Mažosios Lietuvos teisę į autonomiją. 1906 m. vasarą grįžo į Vilnių ir buvo teisiamas Vileikos byloje. Neįrodžius kaltės išteisintas.

1907 m. LSDP VII suvažiavime laimėjus autonomistams pasitraukė iš LSDP CK, o vėliau ir iš politinės veiklos.

Namas Vilniuje, kuriame 19101920 m. gyveno Andrius Domaševičius ir 19201927 m. – Jonas Basanavičius
Atminimo lenta prie namo A.Domaševičiaus g.

Gydytojas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1904 m. grįžęs iš tremties į Vilnių dirbo greitosios pagalbos gydytoju Šv. Jokūbo ir Savičiaus ligoninėse, dėstė felčerių mokykloje, Raudonojo kryžiaus gailestingųjų seserų kursuose. 1907 m. vienas lietuvių mokslo draugijos steigėjų, 19081909 m. jos vicepirmininkas. 1909 m. jo iniciatyva įkurta draugijos medicinos, 1913 m. – statistikos – ekonomikos sekcija.

1910 m. įsteigė privačią polikliniką ir ginekologinę ligoninę „Sveikata“ (Gimnazijos g. 4). 1917 m. vėl įsitraukė į LSDP veiklą, dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. 1918 m. gruodžio mėn. išrinktas į Vilniaus Darbininkų tarybą, o jos gruodžio 15 d. posėdyje – į Vykdomąjį komitetą. Vėliau suartėjo su komunistais. 1919 m. buvo jų sveikatos apsaugos liaudies komisaras. 1919 m. sausio – balandžio mėn. iš LSDP Vilniaus ir Naujosios Vilnios organizacijų įkūrė vadinamąją Lietuvos komunistų partiją, jai vadovavo. Tačiau ši organizacija nebuvo priimta į Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partiją (bolševikų), nes, pasak Z. Angariečio, Andrius Domaševičius niekada iki galo netapęs bolševiku. Buvo Naujosios Vilnios darbininkų tarybos pirmininkas. 1919 m. balandžio 21 d. lenkams užėmus Vilnių du kartus kalintas. 1920 m. paleistas, išvyko į Rusiją.

1921 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Panevėžyje, dirbo ligoninėje. Vienas profsąjungų organizatorių ir vadovų. Už ryšius su darbininkais pašalintas iš darbo vertėsi gydytojo praktika. 19231927 keliskart kalintas, 1926 m. buvo teisiamas „kuopininkų“ byloje, bet išteisintas. 1933 m. pusei metų buvo ištremtas į Smilgius. 1934 m. lankėsi TSRS.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Andrius Domaševičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 63 psl.