Lietuvos ir Turkijos santykiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvos ir Turkijos santykiai

Lietuva (žalia) ir Turkija (oranžinė) pasaulio žemėlapyje
 Pagrindinės datos:
 • Diplomatinių santykių užmezgimas: 1930 m. rugsėjo 17 d.
 • Diplomatinių santykių atkūrimas: 1991 m. rugsėjo 3 d.
 Prekybos apimtys (2022):[1]
 • Lietuva → Turkija: 630 mln. eur.
 • Turkija → Lietuva: 510 mln. eur.
 Turistų srautai:
 • Turkija → Lietuva (2020): 4682[1]
 • Lietuva → Turkija (2018): 200 000[2]

Lietuvos ir Turkijos santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Lietuvos ir Turkijos. Abi šalys ilgą laiką egzistavo kaip didelė daugiatautės valstybės ir santykinai panašiu metu paskelbė naujų respublikų įkūrimą – Lietuva 1918 m., Turkija – 1923 m. spalio 29 d.

Dvišaliai diplomatiniai santykiai oficialiai užmegzti 1930 m. rugsėjo 17 d. sudarius Turkijos ir Lietuvos draugystės sutartį. 1932–1939 m. Lietuvai Turkijoje atstovavo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Jurgis Baltrušaitis, rezidavęs Maskvoje, tuo tarpu Kaune veikė Turkijos atstovybė (nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro pareigas ėjo Nuri Batu). Lietuvos (kaip ir kitų Baltijos šalių) sovietinės okupacijos Turkija nepripažino.

Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugsėjo 3 d. Tą pačią dieną atkurti diplomatiniai santykiai.

Abi šalys yra Jungtinių Tautų, NATO, Europos Tarybos, kitų tarptautinių organizacijų narės. Vilniaus ir Ankaros bendradarbiavimas daugiausia vystomas daugiašaliuose formatuose, ypač NATO. Turkija kaip narė dalyvauja ir Vilniuje esančio NATO Energetinio saugumo kompetencijos centro veikloje Vilniuje.

Ankaroje atidaryta Lietuvos Respublikos ambasada. Taip pat Turkijoje veikia garbės konsulatai Antalijoje, Konak Izmyre, Bursoje, Mersine, Nevšehire, Stambule, Alanijoje.[3] Savo ruožtu Vilniuje veikia Turkijos Respublikos ambasada.

Lietuvoje 2022 m. pradžioje gyveno 661 Turkijos pilietis, Turkijoje - 620 Lietuvos piliečių.[4]

Seime veikia Tarpparlamentinių ryšių su Turkijos Respublika grupė (dabartinis pirmininkas – Kazys Starkevičius (TS-LKD).[5]

Santykių istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvieji kontaktai Osmanų imperijos laikais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XV–XVI a. galima laikyti santykių tarp Osmanų imperijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, moderniųjų Turkijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos pirmtakių, pradžia.[6] Kadangi Osmanų imperijos santykiai su Rusijos imperija ir jos pirmtake Rusijos caryste buvo priešiški, tai sudarė sąlygas pačioje pradžioje vystytis draugingesniems santykiams tarp LDK ir Osmanų imperijos, ypač tol, kol nesikirto interesai. Vis dėlto Osmanų imperijai plečiant valdas, o Lietuvai suartėjus su Lenkija, kuri su Osmanų imperija kariaudavo nuo 1415 m., neapsieita be karinių konfliktų. Pirmieji jų vyko pačioje XV a. pab., LDK kovojant išvien su Lenkijos karalyste (pirmųjų konfliktų metu Lietuva ir Lenkija turėjo bendrą valdovą – Kazimierą Jogailaitį), Mazovijos kunigaikštyste ir Kryžiuočių ordinu prieš Osmanų imperiją ir Krymo chanatą.

Po Liublino unijos kariniai konfliktai tarp Lietuvos ir Osmanų imperijos tapo gerokai dažnesni. 15721575 m. Krymo chanatas, padedamas Osmanų imperijos, vykdė sėkmingus reidus į Padolę, Raudonąją Rusėniją ir Voluinę.

XVII a. vid. Osmanų imperija pakeitė ekspansijos kryptį iš Viduržemio jūros pakrančių į šiaurę, siekdama užimti Vengrijos teritoriją ir Ukrainą. Todėl XVII amžiuje kariauti net septyni Lenkijos–Lietuvos ir Osmanų imperijos karai (tarp reikšmingesnių – 1620–1621 m., 1672–1676 metų ir [[didysis turkų karas|1683–1699 metų). Po 1620–1621 m. karo Abiejų Tautų Respublikos ir Osmanų imperijos siena buvo nustatyta palei Dniestro upę. Po antrojo karo Osmanų imperijai atiteko nuo XIV a. Lietuvos ar Lenkijos valdyta Podolė (susigrąžinta 1699 m., priskirta Lenkijai). Nepaisant karinių konfliktų Osmanų imperija nepripažino 1795 metų Abiejų Tautų Respublikos padalijimo padarinių ir jų neįteisino. Taipogi nepritarė 1831 ir 1863 metų sukilimų numalšinimui.[7]

Stambule paskutinius savo mėnesius praleido Adomas Mickevičius. Atvyko 1855 m., tikėdamasis suorganizuoti lenkų dalinius, kad šie kariautų turkų pusėje prieš rusus. Planus nutraukė staigi mirtis. 22 metus Turkijoje dirbo 1863 m. sukilimo dalyvis LDK bajoras Zigmuntas Mineika.

Vingio parko kapinėse Vilniuje palaidoti aštuoni Pirmojo pasaulinio karo metu Galicijos fronte sužeisti ir Lietuvoje gydyti turkų kariai.[8]

Santykiai 1923–1940 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nėra aišku, ar būta kokių nors ryšių tarp Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. ir 1923 m. spalio 29 d., kuomet Osmanų imperija liovėsi egzistuoti paskelbus apie Turkijos Respublikos įkūrimą.

Vienas Turkijos ir Lietuvos, kurios tuomet dar nebuvo užmezgusios diplomatinių santykių, suartėjimo šalininkų buvo Jurgis Baltrušaitis. Jis 1927 m. Lietuvos atstovybėje Maskvoje priėmė Turkijos deputatą Muchtarą Bėjų ir kalbino parengti draugystės sutartį, t. y., užmegzti diplomatinius santykius, ir paruošė sutarties su Turkija projekto tekstą, kuris abiejų šalių ratifikuotas 1932 metais.[9] 1931 metais pasiuntinys Maskvoje Jurgis Baltrušaitis paskirtas ir ambasadoriumi Turkijai, o 1932 m. gegužės mėnesį jis įteikė skiriamuosius raštus Turkijos prezidentui. Šis įvykis taip pat buvo aprašytas Turkijos spaudoje.[9] 1932 m. gegužės 6 d. Antanas Smetona parašė laišką Turkijos prezidentui Mustafai Kemaliui Atatiurkui dėl Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Turkijos Respublikai paskyrimo.[9] Skaičiuojama, kad Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su šiuo Turkijos Respublikos tėvu vadinamu pirmuoju prezidentu 1933–1938 m. laikotarpiu apsikeitė dvidešimčia laiškų ir telegramų, nors prezidentai gyvai niekada nebuvo susitikę.[10] Prezidentui Atatiurkui mirus, pasiuntiniui Kaziui Bizauskui buvo pavesta dalyvauti laidotuvių ceremonijoje.[11]

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Turkijoje lankėsi garsus lietuvių keliautojas Antanas Poška, 1937 metais – Turkijos Kurdistane. Antrojo vizito metu buvo sulaikytas, manant jį buvus britų šnipu, kalintas, o jo surinkta medžiaga ir vertimai dingo.

Santykiai Lietuvos okupacijos metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turkija nepripažino Lietuvos aneksijos de jure. Kai 1970 m. lapkričio 15 d. Prano bei Algirdo Brazinskų pagrobtas lėktuvas nusileido Turkijoje, pastarosios vyriausybė SSRS neperdavė pagrobėjų. 1979 m. oficialiuose Vokietijos Bundestago dokumentuose yra nuorodų, jog Turkija buvo tarp nepripažinusių Baltijos valstybių aneksijos valstybių.[12]

1967-1970 m. laikotarpiu Turkijos nunciatūroje sekretoriumi dirbo Audrys Bačkis.

Santykiai po 1991 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Santykiai su Turkija atkurti 1991 m. rugsėjo 3 d., tą pačią dieną, kaip ir Turkijos atsiųstas pranešimas apie Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Nuo to laiko pasirašytos šios dvišalės sutartys: susitarimas dėl ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo (1992 m.), sutartis dėl bendradarbiavimo turizmo srityje (1993 m.), susitarimas dėl tarptautinių vežiojimų keliais (1994 m.), sutartis dėl vizų panaikinimo abiejų valstybių piliečiams, turintiems diplomatinius, tarnybinius ir specialiuosius pasus (1994 m.), draugystės ir bendradarbiavimo sutartis (pasirašyta 1994 m., ratifikuota 1995 m.), sutartis dėl abipusio investicijų skatinimo ir apsaugos (pasirašyta 1994 m., ratifikuota 1995 m.), konsulinė sutartis (pasirašyta 1994 m., ratifikuota 1995 m.), sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo, mokslo, kultūros ir sporto srityje (1994 m.), sutartis dėl oro susisiekimo (1994 m.), susitarimas dėl kontaktų ir bendradarbiavimo karinėse mokymo, technikos ir mokslo srityse (1995 m.), sutartis dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (pasirašyta 1998 m., ratifikuota 1999 m.), susitarimas dėl bendradarbiavimo karinio mokymo srityje (1999 m.), susitarimas dėl tarpusavio pagalbos muitinių veiklos srityje (pasirašyta 2000 m., ratifikuota 2001 m.), sutartis dėl jūrų transporto (1994 m.), teisinio ir teisminio bendradarbiavimo komercinėse ir civilinėse bylose sutartis (pasirašyta 1995 m., ratifikuota 1996 m.), susitarimas dėl bendradarbiavimo kovojant su terorizmu, organizuotu nusikalstamumu, neteisėta narkotinių priemonių apyvarta (prekyba jomis) ir kitais sunkiais nusikaltimais (pasirašyta 1997 m., ratifikuota 2004 m.), susitarimas dėl bendradarbiavimo gynybos pramonės srityje (2004 m.), susitarimas dėl abipusio investicijų skaitinimo ir apsaugos (2018 m.)[13]

Yra surengti keli aukšto lygių vadovų susitikimai. 2006 m. birželio 21 d. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus Turkijoje lankėsi su oficialiu vizitu, kur susitiko su Turkijos prezidentu Ahmetu Necdetu Sezeru.[14] 2014 m. gruodžio 7-9 d. Turkijoje su oficialiu vizitu lankėsi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. 2016 m. rugpjūčio 22 dieną Turkijoje lankėsi Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir tapo pirmuoju ES užsienio reikalų ministru, į šalį atvykusiu po nepavykusio perversmo.[15] Linas Linkevičius su darbo vizitu Turkijoje apsilankė ir 2018 m. gegužės 9 dieną, o 2018 m. rugpjūčio 28 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevliutas Čavušoglu Lietuvoje su oficialiu vizitu lankėsi 2018 m. rugpjūčio 28 d.

2018 m. gruodžio 8 d. atidarytas Lietuvos garbės konsulatas Alanijoje.

Anot islamologo Egdūno Račiaus, „Lietuvos musulmonų viešajame gyvenime didžiulę įtaką nuo pat nepriklausomybės atkūrimo turėjo Turkija ir Turkijos ambasada Lietuvoje. Turkija veikė per religijos reikalų departamentą – Diyanet“. 2013 m. Turkija finansavo Islamo kultūros ir švietimo centro Vilniuje įsteigimą ir 2019 m. įkūrė naująjį muftiatą šalia 1998 m. įkurto Lietuvos musulmonų sunitų dvasinio centro-muftiato.[16] Turkijos prezidento valdžios konsolidavimas po 2016 m. nepavykusio perversmo ir dėl to išaugusi Turkijos įtaka taip pat sutikti ne vienareikšmiškai.[17]

Nors tarp Lietuvos ir Turkijos bendradarbiaujama gynybos srityje, reikšmingai išsiskiria požiūriai į Osmanų imperijos vykdytą armėnų genocidą[18] ir Kalnų Karabacho konfliktą[19].

Švietimo, mokslo ir technologiniai mainai ir kultūrinis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvių kalba išleistas rinkinys „Turkų pasakos“ (1991 m.), Sabahatino Ali, Rešato Nurio Giuntekino, Nazimo Hikmeto, Orhano Pamuko, Aišės Kulin, Ozkano Serdaro, Suat Derviš, Orhano Kemalio, Asenos Inci, Elif Šafak ir kitų rašytojų kūrinių.[20]

Vilniaus universitete ir Vytauto Didžiojo universitete galima mokytis turkų kalbos. Vykdomi mainai tarp Lietuvos ir Turkijos aukštųjų mokyklų. Mainus palengvina tai, kad tiek Turkija, tiek Lietuva yra Erasmus programos dalyvės.

Stambule veikia Adomo Mickevičiaus muziejus, įsikūręs name, kuriame šis rašytojas mirė. Muziejuje yra jo tekstų pavyzdžių lenkų, turkų, anglų kalbomis.[21]

Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių užmezgimo ir Lietuvos ambasadoriaus akreditavimo dokumentų kopijos saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje.[22]

Ekonominiai santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2020 m. duomenimis, prekybos apyvarta tarp Lietuvos ir Turkijos siekė 1,14 mlrd. eurų, o Turkija buvo 23-a pagal prekybos apimtis Lietuvos prekybos partnerė.[1]

Prekybos balanse vyrauja eksportas iš Lietuvos į Turkiją.

  • Eksportas sudaro 630 mln. eurų; Turkija yra 20-a pagal prekybos apimtis eksporto partnerė.
  • Importas sudaro 510 mln. eurų; Turkija yra 22-a pagal prekybos apimtis importo partnerė. Daugiausiai importuojama produkcija: dirbiniai iš geležies arba plieno (17%), geležis ir plienas (11%), mašinos ir mechaniniai įrenginiai, jų dalys (10%), elektros mašinos ir įranga, jų dalys (8%), plastikai ir jų dirbiniai (7%), antžeminio transporto priemonės ir jų dalys (5%).

Pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį Turkija yra 51-a (investicijos siekia 3,2 mln. eurų). Savo ruožtu Lietuvos tiesioginių investicijų dydis Turkijoje 2022 m. buvo 3,1 mln. eurų (37-a vieta pagal apimtį).[1]

Metai 2020[23] 2022
Eksportas į Turkiją (mln. eur.) 339,32 630
Importas iš Turkijos (mln. eur.) 188,83 510

Pilietiniai mainai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metai 2016[24] 2020[25] 2021[26] 2022[4]
Turkijos piliečių skaičius Lietuvoje 258 492 530 661
Metai 2014[24] 2017[25] 2021[26] 2022[4]
Lietuvos piliečių skaičius Turkijoje 600 425 490 620


Pasiuntinių ir ambasadorių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Lietuvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Turkijai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turkijos ordinų kavalieriai lietuviai ir Lietuvos ordinų kavalieriai turkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trims Turkijos piliečiams įteikti Lietuvos valstybiniai apdovanojimai:[27]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 „Turkija“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Suarchyvuotas originalas 2022-02-01. Nuoroda tikrinta 2023-06-29.
  2. Relations between Turkey and Lithuania. Turkijos Respublikos užsienio reikalų ministerija
  3. Lietuvos Respublikos ambasada Turkijos Respublikoje, Irano Islamo Respublikai ir Pakistano Islamo Respublikai Archyvuota kopija 2022-02-01 iš Wayback Machine projekto.
  4. 4,0 4,1 4,2 Migracijos metraštis 2021 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  5. Tarpparlamentinių ryšių su Turkijos Respublika grupė (lrs.lt)
  6. Miškinienė, 37 psl.
  7. Miškinienė, 38 psl.
  8. Relations between Turkey and Lithuania. Turkijos Respublikos užsienio reikalų ministerija
  9. 9,0 9,1 9,2 Miškinienė, 39 psl.
  10. Miškinienė, 41 psl.
  11. Miškinienė, 42 psl.
  12. Kraujelis, Ramojus (2008). Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla. p. 271.
  13. Turkija | Dvišalės sutartys | Tarptautinės sutartys | Užsienio politika | Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (urm.lt) Archyvuota kopija 2022-02-01 iš Wayback Machine projekto.
  14. Miškinienė, 36 psl.
  15. L. Linkevičius ragina ES tiesiogiai kalbėtis su Turkija (diena.lt)
  16. E. Račius: pleištas Lietuvos musulmonų bendruomenėje susijęs su politine situacija Turkijoje (bernardinai.lt)
  17. Lietuvos totorių susirinkime – liūdesys dėl vienybės trūkumo ir Turkijos šešėlis (15min.lt)
  18. Gökhanas Turanas. Atsakymas Zigmui Vitkui (lrt.lt)
  19. Gökhanas Turanas. Išklausykite Turkijos poziciją (lrt.lt)
  20. Turkijos literatūra – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  21. Turkija. Gabalėliai Lietuvos. Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje
  22. Miškinienė, 43 psl.
  23. „Turkija“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Suarchyvuotas originalas 2022-02-01. Nuoroda tikrinta 2022-02-01.
  24. 24,0 24,1 Migracijos metraštis 2015 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  25. 25,0 25,1 Migracijos metraštis 2019 Archyvuota kopija 2022-09-20 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  26. 26,0 26,1 Migracijos metraštis 2020 Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  27. Apdovanotų asmenų duomenų bazė Archyvuota kopija 2020-10-15 iš Wayback Machine projekto., Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Miškinienė, Galina (2012). „Lietuvos ir Turkijos istoriniai ryšiai: Mustafos Kemalio Atatiurko ir Lietuvos Prezidento Antano Smetonos laiškai“. Parlamento studijos. Mokslo darbai (12 leid.): 36–50.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]