Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Lietuvos ir Urugvajaus santykiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Flag of Lithuania.svg
Lietuvos ir Urugvajaus santykiai
Flag of Uruguay.svg
Lithuania Uruguay Locator.png

Lietuva (žalia) ir Urugvajus (oranžinė) pasaulio žemėlapyje
 Pagrindinės datos:
 De jure pripažinimas iš Urugvajaus pusės: po 1924 m.[1]
 • Diplomatinių santykių užmezgimas: 1931 m.
 • Diplomatinių santykių atkūrimas: 1993 m. kovo 8 d.
 Prekybos apimtys (2018):[2]
 • Lietuva → Urugvajus: 2,75 mln. eur.
 • Urugvajus → Lietuva: 1,41 mln. eur.

Lietuvos ir Urugvajaus santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Lietuvos ir Urugvajaus. Diplomatiniai santykiai buvo užmegzti 1931 m.[3] Urugvajus niekada nepripažino Baltijos šalių okupacijos teisėta, 1947–1972 m. jo sostinėje Montevidėjuje veikė Lietuvos ambasada Pietų Amerikai.[4]

Lietuvos nepriklausomybę nuo SSRS pripažino 1991 m. rugpjūčio 28 d. Santykiai atkurti 1993 m. kovo 8 d. Abi šalys yra JTO, Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio prekybos organizacijos ir kitų tarptautinių organizacijų narės. Urugvajus ir Lietuva santykinai panašios dydžiu valstybės – Urugvajaus gyventojų skaičius didesnis tik 30%, tačiau plotu Urugvajus Lietuvą lenkia 2,7 karto.

Veikia Urugvajaus lietuvių bendruomenė. 2011 m. surašymo duomenimis, Urugvajuje gyveno 104 lietuviai, tačiau lietuvių kilmės gyventojų skaičius gali siekti 10 000, o lietuvių bendruomenė laikoma trečia pagal dydį Pietų Amerikoje po Brazilijos ir Argentinos.[5][6] Tuo tarpu Lietuvoje 2022 m. pradžioje gyveno 9 Urugvajaus piliečiai.[7]

Urugvajaus atstovas Lietuvoje reziduoja Helsinkyje. Lietuva šiuo metu neturi Urugvajui akredituoto ambasadoriaus. Tačiau Montevidėjuje – Lietuvos Respublikos garbės generalinis konsulatas, o Vilniuje veikia Urugvajaus Rytų Respublikos garbės konsulatas.

Urugvajaus Užsienio reikalų ministerija

Santykių istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji kontaktai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji lietuviai Urugvajuje įsikūrė po Pirmojo pasaulinio karo.[5]

Santykiai 1918–1940 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Remiantis oficialiais duomenimis, į Urugvajų 1923–1934 m. laikotarpiu atvyko 4299 žmonės. Dalis atsikėlė iš Argentinos ir Brazilijos. Imigrantai dirbo fabrikuose, skerdyklose, vertėsi amatais, smulkia prekyba. Beveik visi lietuviai kūrėsi Montevidėjuje esančiame Vilja del Sero priemiestyje, kur buvo plėtojama lietuviška veikla[5] (pats Sero rajonas, įsikūręs anapus įlankos nuo Montevidėjo centro, įkurtas 1838 m.)[8] Ilgainiui tarp lietuvių išeivių Urugvajuje susiformavo trys pagrindinės grupės – socialistų-prokomunistų, socialistų-patriotų ir katalikų.[9] Dar 1925 m. įkurta Lietuvių darbininkų savišalpos ir kultūros draugijos kuopa, o 1929 m. – iki šiol veikianti Urugvajaus lietuvių kultūros draugija[4], įkurta patriotiškai nusiteikusių socialistų ir katalikų. Savo ruožtu komunizmui prijaučiantys lietuvių kairieji įsteigė Komunistinį lietuvių centrą, leido lietuviškas radijo programas.[9] Taip pat lietuvių komunistai nuo 1935 m. iki 1975 m. leido dvisavaitinį laikraštis „Darbas“ – jis iš visų Urugvajaus lietuvių leidinių išsilaikė ilgiausiai.[9] Urugvajaus lietuvių bendruomenė išsiskyrė tuo, kad buvo nemažai komunizmą palaikančiųjų išeivių ir jų organizacijos ilgą laiką buvo aktyviausios.[8]

1931 m. tarp dviejų valstybių užmegzti diplomatiniai santykiai, Lietuva paskyrė savo atstovą Urugvajui (rezidavo Rio de Žaneire, vėliau – Buenos Airėse). 1933 metais pasirašyta Urugvajaus ir Lietuvos nusikaltėlių išdavimo sutartis.[3]

1933 m. įkurtas lietuvių liaudies teatras su skyriais Montevidėjo centre ir Vilja del Sero priemiestyje. 1932–1940 metais veikė daugiausiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės išlaikoma daktaro J. Basanavičiaus lietuvių pradžios mokykla, 1932–1934 metais – Urugvajaus lietuvių klubas, turėjęs informacinį biurą, biblioteką ir leidęs laikraštį „Urugvajaus Aidas“.[4] 1934–1939 m. veikė katalikiškų ir tautinių draugijų bei organizacijų atstovus vienijantis lietuvių centras. Be to, 1938 m. įkurta kairiųjų pažiūrų lietuvių organizacija – Urugvajaus lietuvių kultūros ir meno klubas. Vėliau, 1945 metais, kairiosios lietuvių organizacijos susivienijo į Urugvajaus lietuvių centrą, veikusį iki pat uždarymo 1975 m.[4]

Tarpukariu Urugvajuje lankėsi lietuvių keliautojas ir žurnalistas Matas Šalčius.

Jiezno kilusio Ch. Gurvičiaus muziejus Montevidėjuje

Santykiai Lietuvos okupacijos metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvą okupavus SSRS, nuo 1940 m. kovo mėnesio Lietuvą atstovaujantis nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Kazimieras Graužinis išliko paskirtas atstovu Urugvajui. 1940 m. liepą dėl Lietuvos sovietinės okupacijos Kazimieras Graužinis įteikė protesto notas Urugvajaus užsienio reikalų ministrui. 1946 m. pabaigoje Argentina suspendavo diplomatinius santykius su Baltijos šalimis, dėl ko ten buvusi Lietuvos pasiuntinybė 1947 m. buvo perkelta į Montevidėją. 1950 metais Kazimieras Graužinis VLIK pasiūlymu inicijavo Urugvajaus lietuvių bendruomenės įkūrimą. Vėliau, 1962 m. birželį, reikalų patikėtiniu paskirtas Anatolijus Grišonas (pareigose išbuvo iki savo mirties 1977 m. sausį). Po 1977 m. Lietuvos diplomatinis atstovavimas Urugvajuje nutrūko dėl nelankstaus finansavimo ir kadrų problemų (nebuvo rastas pareigūnas, 1940 m. buvęs Lietuvos diplomatinėje tarnyboje).[10]

Urugvajus nepripažino Lietuvos aneksijos de jure, tačiau laikėsi pragmatinio požiūrio pripažįstant Baltijos valstybių inkorporaciją de facto.[1] Remiantis 1956 m. Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone pro memoria, Urugvajus Lietuvos diplomatams išduodavo vizas „be jokių problemų ir klausimų“ ir kad buvo lengviau gauti vizas į Argentiną Urugvajuje, kadangi ten rezidavo Lietuvos įgaliotasis ministras.[11] Lietuvos diplomatai, kaip oficialūs pareigūnai, buvo Urugvajaus valdžios pripažinti, įrašyti į diplomatinį sąrašą ir traktuojami oficialiai.[1] Be to, 1963 m. vasario 16 d. Urugvajaus prezidentas priėmė lietuvių delegaciją ir oficialioje kalboje patvirtino Urugvajaus poziciją nepripažinti Baltijos valstybių aneksijos.[1]

Lietuvos valdžios remta J. Basanavičiaus lietuvių mokykla buvo uždaryta, o vietoje jos 1941 m. lietuvių kultūros draugija įkūrė Sero lietuvių klubą.[8] Po Antrojo pasaulinio karo šiek tiek išaugo lietuvių Urugvajuje skaičius, šiems atvykus iš Europos karo pabėgėlių stovyklų, daugiausia burtasi Montevidėjuje. Kai kurių šaltinių duomenimis, 1946 m. Montevidėjuje vyko pirmasis Pietų Amerikos lietuvių kongresas.[4] 1950 m. įkurta Urugvajaus lietuvių bendruomenė, tais pačiais metais kunigų J. Bružiko ir V. Mikalausko iniciatyva įkurta lietuviška parapija (jai paskirta Fatimos mergelės bažnyčia baigta statyti 1953–1954 metais).[4] 1961 m. vien Montevidėjuje gyveno apie 7500 lietuvių.[4] 1963 m. vasario 21 – 26 dienomis surengtas Antrasis Pietų Amerikos Lietuvių kongresas, kuriame dalyvavo apie 230 svečių. Kongreso dalyvių atstovai buvo priimti Prezidentūroje, Užsienio Reikalų ministerijoje, Montevidėjo miesto merijoje bei Urugvajaus arkivyskupo.[9]1973 m. lietuvių bendruomenės funkcijas perėmė Urugvajaus lietuvių kultūros draugija. XX a. 6-ajame dešimtmetyje sovietinė propaganda buvo paplitusi Urugvajuje paveikė dalį Urugvajaus lietuvių – dalis dėl sunkių gyvenimo sąlygų ar ideologinių nuostatų 1959 metais iš Urugvajaus išvyko į Lietuvos TSR. Iš viso 100 lietuvių (kelios dešimtys šeimų),[5] tiek komunistų, tiek nekomunistų.[8] Kai kurie vėliau bandė grįžti į Urugvajų, bet nebe visiems tai pavyko.[8]

Taip pat būta ir lietuvių, kurie prisijungė prie Urugvajaus kraštutinių kairiųjų organizacijos Tupamarų, kovojusių prieš Urugvajaus valdžią ir elitą, turėjusias stiprias pozicijas Sero rajone.[8] Per ginkluotus konfliktus tarp valdžios pajėgų ir kairiųjų teroristų metu be žinios dingo lietuvių kilmės kairiųjų radikalų aktyvistė Viktorija Grišonaitė.[8] Taip pat yra bent vienas lietuvių kilmės policininkas, kuriuos nužudė kairiųjų radikalų grupuotė – Ildefonsas Kazlauskas.[8] 1979 metais Montevidėjo uoste lietuviai paminėjo atvykimo į Urugvajų 50 metų sukaktį.[5]

1946–1975 m. sekmadieniais per Montevidėjo radiją buvo vykdomos Urugvajaus lietuvių centro valandėlių transliacijos.[4] 1961 m. Montevidėjuje įvyko Pietų Amerikos lietuvių jaunimo sąskrydis. 1978 m. vasario 2-5 dienomis Urugvajuje surengtas Šeštasis Pietų Amerikos Lietuvių kongresas, kartu organizuojant ir jaunimo stovyklą, kurioje apsilankė ir tuometinis Pasaulio Lietuvių bendruomenės pirmininkas Bronius Nainys, pakvietęs jaunimą palaikyti kontaktus su okupuotoje Lietuvoje gyvenančiais tautiečiais. Kongreso dalyvius pasveikino ir neseniai vykusio karinio perversmo metu į valdžią atėjęs faktinis Urugvajaus prezidentas Aparicio Mendez.[9] 1982 m. Montevidėjuje įkurta Urugvajaus lietuvių jaunimo sąjunga.[4]. 1983 m. surengta Urugvajaus lietuvių tapybos paroda, o 1987 metais Lietuvos krikšto 600 metų sukakties proga surengta paroda pavadinimu “Lituania Vive” (Lietuva gyva).[5]

Dviejų šalių vėliavos Lietuvos Respublikos aikštėje Montevidėjuje

Santykiai po 1991 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1991 m. rugpjūčio 28 d. Urugvajus pripažino nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, 1993 m. kovo 8 d., po šešiolikos metų pertraukos, atkurti šalių diplomatiniai santykiai.

2000 m. tarp šalių pasirašytas susitarimas dėl abipusio vizų režimo panaikinimo.[12]

Būta keli aukščiausiojo lygio vizitai. Dar 1996 m. Urugvajuje lankėsi Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas.[9] 2004 m. gegužės pabaigoje vykusio darbo vizito Meksikoje metu laikinasis Lietuvos prezidentas Artūras Paulauskas susitiko su Urugvajaus prezidentu Jorge Batlle Ibanez, kurį pakvietė vizito į Lietuvą, o šis savo ruožtu pakvietė Lietuvos vadovą apsilankyti Urugvajuje. Taip pat Urugvajus žadėjo paramą Lietuvos kandidatūrai į Jungtinių Tautų Ekonominę ir socialinę tarybą.[13]

2008 m. liepos 22 d. Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje su oficialiu vizitu lankėsi Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, kur buvo priimtas Urugvajaus prezidento Tabare Ramon Vasquez Rosas, susitiko su su Urugvajaus Senato ir Senato užsienio reikalų komiteto pirmininku Rodolfo Nin Novoa. Vizito proga Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje buvo atidaryta foto paroda „Su meile – Lietuva“ ir kino režisieriaus Šarūno Barto filmų retrospektyva „Atradimas: Šarūnas Bartas iš Lietuvos“.[14]

Nėra žinoma, ar Lietuvoje yra lankęsis Urugvajaus prezidentas.

2012 m. Montevidėjuje atidarytas Lietuvos Respublikos garbės konsulatas.

Švietimo, mokslo ir technologiniai mainai ir kultūrinis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į lietuvių kalbą išversta Felisberto Ernandeso, Oracijaus Kirogos, Chuano Karloso Onečio, Alfredo Gravinos, Marijo Aregio, Marijo Benedečio kūrinių.[15] Garsus urugvajiečių dailininkas Chosė Gurvičius yra išeivis iš Lietuvos. Montevidėjuje veikia Chosė Gurvičiaus muziejus, Sero rajone dailininko garbei pavadinta gatvė.

Lietuvių veikla koncentruojasi Urugvajaus lietuvių kultūros draugijos klubo patalpose Vilja del Sero rajone.[4] 2019 m. vasario 16 d. proga vadovaujant Urugvajaus lietuvių menininkui Gabriel Vuljevui Lietuvių klubas padabintas maždaug 40 metrų ilgio lietuviška freska.[8]

Netoli Montevidėjo centro nuo 1960 m. yra aikštė, pavadinta Lietuvos Respublikos vardu (Plaza Republica de Lituania). Aikštėje stovi du paminklai: vienas jų – akmuo su Gedimino stulpais bei užrašu, kitas – abstrakti skulptūra, 2002 m. kovo 11 d. pastatyta lietuvių kilmės Urugvajaus skulptoriaus Eduardo Lopaičio kartu su Chosė Ermanu.[8] Montevidėjo senamiestyje netoli uosto stovi ir apleistas Imigrantų viešbutis, kur, atvykę į gretimą uostą, iki tol, kol susirasdavo darbą apsistodavo imigrantai, įskaitant lietuvius.[8] Aktyviai veikia lietuvių bendruomenė, Urugvajaus lietuvių kultūros draugija, Urugvajaus lietuvių jaunimo sąjunga (ši 2018 m. sausį surengė XXI Pietų Amerikos lietuvių jaunimo kongresą), nuo 2001 m. veikia lituanistinė mokykla „Gabija“ (nuo 2001), 1994 m. įkurta merginų tautinių šokių grupė „Giedra“, vaikų šokių grupė „Rintukai“, 1968 m. įkurta jaunimo šokių grupė „Ąžuolynas“.[5]

Ekonominiai santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pastaraisiais metais prekybos apimtys tarp dviejų valstybių mažėjo, nepaisant importo augimo. 2018 m. duomenimis, prekybos apyvarta tarp Lietuvos ir Urugvajaus siekė 4,16 mln. eurų.[2]

Prekybos balanse dominuoja eksportas iš Lietuvos į Urugvajų.

T. Daukantas, reikalų patikėtinis Urugvajuje 1931–1934 m.
J. Aukštuolis, pasiuntinys Urugvajuje 1934–1939 m.
Buvęs Urugvajaus prezidentas J. M. Sanguinetti, Vytauto Didžiojo ordino kavalierius
  • Eksportas sudaro 2,75 mln. eur.
  • Importas sudaro 1,4 mln. eurų.
Metai 2016 2017 2018
Eksportas į Urugvajų (mln. eur.) 8,92 6,62 2,75
Importas iš Urugvajaus (mln. eur.) 0,75 1,13 1,4

Pilietiniai mainai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metai 2016[16] 2020[17] 2021[18] 2022[7]
Urugvajaus piliečių skaičius Lietuvoje 8 7 6 9

Pasiuntinių ir ambasadorių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Lietuvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sąrašas nėra baigtinis

Pasiuntiniai Urugvajui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sąrašas nėra baigtinis

Urugvajaus ordinų kavalieriai lietuviai ir Lietuvos ordinų kavalieriai Urugvajaus piliečiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šešiems Urugvajaus piliečiams yra įteikti Lietuvos valstybiniai apdovanojimai. [19] Žemiau pateikiamas apdovanotųjų sąrašas:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Kraujelis, R., 275 psl.
  2. 2,0 2,1 „Prekių eksportas, importas pagal šalis ir teritorijas“. Lietuvos statistika. Nuoroda tikrinta 2022 m. sausio 4 d.. 
  3. 3,0 3,1 Urugvajaus santykiai su Lietuva – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 4,6 4,7 4,8 4,9 Montevidėjo lietuviai – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 5,6 Urugvajaus lietuviai – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  6. Skatinami ekonomikos ir kultūros ryšiai su Urugvajumi (Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija)
  7. 7,0 7,1 Migracijos metraštis 2021, Migracijos departamentas prie VRM
  8. 8,00 8,01 8,02 8,03 8,04 8,05 8,06 8,07 8,08 8,09 8,10 Urugvajus. Gabalėliai Lietuvos. Lietuviškos vietos ir paveldas užsienyje
  9. 9,0 9,1 9,2 9,3 9,4 9,5 Urugvajaus Lietuvių Bendruomenė (Lietuvos Respublikos Seimas)
  10. Kraujelis, R., 219 psl.
  11. Kraujelis, R., 217 psl.
  12. Urugvajus | Dvišalės sutartys | Tarptautinės sutartys | Užsienio politika | Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (urm.lt)
  13. Laikinasis Prezidentas susitiko su Urugvajaus ir Čilės prezidentais (Valstybės pažinimo centras)
  14. „Lietuva ir Urugvajus – mažos šalys, galinčios tapti didelėmis savo pasiekimais ir įgyvendintomis idėjomis“, – sako Prezidentas V. Adamkus (Lietuvos Respublikos Prezidentūra)
  15. Urugvajaus literatūra – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  16. Migracijos metraštis 2015, Migracijos departamentas prie VRM
  17. Migracijos metraštis 2019, Migracijos departamentas prie VRM
  18. Migracijos metraštis 2020, Migracijos departamentas prie VRM
  19. Apdovanotų asmenų duomenų bazė, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg


Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.