Lietuvos ir Tarybų Sąjungos santykiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Flag of Lithuania.svg
LietuvosTarybų Sąjungos santykiai
Flag of the Soviet Union.svg
 Pagrindinės datos:
 • Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas de facto ir de jure: 1920 m. liepos 12 d.
 • Nepuolimo sutartis: 1926 m. rugsėjo 28 d.
 • Savitarpio pagalbos sutartis: 1939 m. spalio 10 d.
 • TSRS ultimatumas Lietuvai: 1940 m. birželio 14 d.
 • Lietuvos okupacija: 1940 m. birželio 15 d.
 • Lietuvos įjungimas į TSRS sudėtį: 1940 m. rugpjūčio 3 d.
 • Lietuvos nepriklausomybės nuo TSRS paskelbimas: 1990 m. kovo 11 d.
 • TSRS pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę: 1991 m. rugsėjo 6 d.

Lietuvos–Tarybų Sąjungos santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Lietuvos ir Tarybų Sąjungos (TSRS).

Sovietų Rusija Lietuvos valstybę de facto ir de jure pripažino 1920 m. liepos 12 d. Rusijos Tarybų Federacinei Socialistinei Respublikai ir Lietuvai Maskvoje pasirašius Taikos sutartį, kuria nustatyta, jog „Rusija be atodairų“ pripažįsta „Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiosioms juridinėms“ pasekmėms „ir gera valia visiems amžiams“ atsisako „nuo visų Rusijos suvereniteto teisių lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu“.[1] Nors mūšiai tarp lietuvių ir bolševikų dalinių tęsėsi iki 1920 metų, o bolševikai iki 1919 m. buvo užėmę dalį Lietuvos ir joje įkūrę Lietuvos tarybų socialistinę respubliką, Lietuvos Respublika ir Tarybų Rusija po Taikos sutarties pasirašymo ėmė bendradarbiauti. Taikos sutartimi TSRS vienintelė pripažino Vilnių Lietuvos Respublikos dalimi, o vėliau pripažinimą ne kartą patvirtino. Kita vertus, TSRS naudojosi Lietuvos–Lenkijos konfliktu ir iki gruodžio perversmo rėmė tautininkų leidinius „Tautos vairas“ ir „Lietuvis“.[2] Tarpukario spaudoje TSRS vadinta Sovietų Sąjunga, Sovietų Rusija.

Santykiai 1922-1939 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1923 m., praėjus metams po TSRS įkūrimo, Kaune rezidavo Tarybų Sąjungos diplomatiniai atstovai, kuriems vadovavo įgaliotasis atstovas. Tarybų Sąjungos pasiuntinybė tarnautojų skaičiumi Kaune buvo viena didžiausių, personalas vis keitėsi. Nuo 1925 m. Lietuvai paskirtas nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras.[3]

Skatinant glaudesnį tarpkultūrinį bendradarbiavimą Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos pastangomis įkurta Lietuvių draugija TSRS tautų kultūrai pažinti. Lietuvą pasiekdavo ir TSRS kino filmai. Pirmasis TSRS filmas, viešai parodytas Lietuvoje, buvo „Šarvuotis Potiomkinas“.[4]

Lietuva tapo pirmąja valstybe, su TSRS 1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašiusia Nepuolimo sutartį. Nepuolimo sutarties galiojimas buvo dukart pailgintas, antrą kartą 1934 m. balandžio 4 d. – iki 1945 m. gruodžio 31 d.[5] 1933 m. liepos 5 d. pasirašyta sutartis agresoriaus sąvokai apibrėžti. J. Urbšio teigimu, Lietuva ir TSRS taip pat buvo įsipareigojusius viena kitą konfidencialiai informuoti sužinojus apie kitos šalies interesams galimai nepalankias vidinės ar tarptautinės politikos tendencijas. Vis dėlto 1932 m. TSRS ir Lenkijai sudarius nepuolimo sutartį, Maskva ėmė nebeakcentuoti Vilniaus krašto priklausymo klausimo, o 1938 m. kovo 16 d. Lenkijai paskelbus ultimatumą Lietuvai, patarė Lietuvai ultimatumą priimti, užmezgant su Lenkija diplomatinius santykius.[6]

Santykiai 1939-1941 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiąją dalį Tarpukario Lietuva neturėjo sienos su TSRS. Ją įgijo tik 1939 m. rugsėjo 17 d., Tarybų Sąjungai okupavus rytinę Lenkijos dalį. Lenkijos užpuolimas sukėlė įtampų ir nepasitikėjimo TSRS atžvilgiu. Lietuvoje buvo paskelbta dalinė mobilizacija; netrukus ji atšaukta.

1939 m. spalio 10 d. Lietuva paskutinė iš Baltijos šalių pasirašė Savitarpio pagalbos sutartį, kurios vienas iš punktų buvo TSRS Raudonosios armijos įgulų (viso apie 20 000 karių) įvedimas mainais į Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto grąžinimą Lietuvai (faktiškai buvo grąžintas tik penktadalis okupuotos teritorijos). Neilgai trukus akivaizdžiai komplikavosi dvišaliai santykiai. TSRS ėmė kaltinti Lietuvą jos karių grobimu. Garsiausia to laiko byla − Butajevo byla.

1940 m. birželio 14 dieną TSRS Lietuvai įteikė ultimatumą ir po mažiau nei paros įvedusi papildomus karinius dalinius šalį okupavo. Lietuvos Vyriausybę pakeitė marionetinė Liaudies vyriausybė, prezidentu ne pagal tuo metu galiojusią Konstituciją paskirtas Justas Paleckis. 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuva formaliai buvo įjungta į TSRS. Pradėtos represijos prieš su buvusia valdžia susijusius asmenis. 1940 metų aneksija buvo didelės dalies valstybių nepripažinta. 1941 m. birželį TSRS organizavo de jure užsienio valstybės Lietuvos gyventojų masinius trėmimus.

Santykiai 1990-1991 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Formalūs santykiai tarp Lietuvos ir TSRS kaip atskirų valstybių atsikūrė po 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės akto. TSRS vadovas Michailas Gorbačiovas kategoriškai nepritarė Lietuvos išstojimui iš TSRS, reikalavo Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą grąžinti valstybę į kovo 10 d. būklę. Nuo 1990 m. balandžio 18 d. TSRS Lietuvai paskelbė ekonominę blokadą. Taip pat desantininkai, naudodami jėgą, prievarta jaunuolius vežė į TSRS kariuomenę[7]. Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai Akto galiojimą gegužės 23 d. iš dalies sustabdžius, o birželio 29 d. priėmus nutarimą dėl derybų su TSRS ir iš Kovo 11 d. akto kylančių veiksmų (ne paties akto) moratoriumo 100 dienų nuo to laiko, kai prasidės derybos blokada buvo nutraukta.

1991 m. sausio mėnesį pradėti kariniai veiksmai prieš Lietuvos Respubliką. Sausio 2 dieną buvo užimtas Lietuvos komunistų partijos archyvas[8] Taipogi naujai atkurtos valstybės pasienio punktuose buvo rengiami išpuoliai prieš pasieniečius, kurių liūdniausiai pagarsėjęs – Medininkų žudynės. 1991 m. sausio 13 d. Raudonosios armijos buvo užimtas televizijos bokštas Vilniuje, buvo nužudyta 13 jį gynusių beginklių žmonių, keli šimtai sužeista. Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, boikotavo TSRS vykusį referendumą dėl reformuotos TSRS išsaugojimo (dalyvavo tik pusė milijono žmonių).

TSRS Lietuvą pripažino tik žlugus pučui, kuomet didelė dalis buvusių TSRS respublikų ėmė skelbti savo suverenitetą, o Rusijai vadovavo demokratiškai išrinktas prezidentas (žr. Lietuvos–Rusijos santykiai). 1991 m. rugsėjo 12 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas I. Laptevas ir Tautybių Tarybos pirmininkas R. Nišanovas atsiuntė telegramą, kuria sveikino Lietuvos tarptautinio pripažinimo proga ir siūlė bendradarbiauti.[9] De jure santykiai tęsėsi vos tris mėnesius, nes tų pačių metų gruodžio pabaigoje paskelbta apie TSRS likvidaciją. Žlugus Tarybų Sąjungai Lietuvoje kurį laiką liko Raudonosios armijos daliniai, dėl kurių išvedimo Lietuva derėjosi su atsikūrusia Rusijos Federacija.

Kultūriniai santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1933 m. TSRS lankėsi Lietuvos geografas ir keliautojas Kazys Pakštas.

Ekonominiai santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmąjį santykių dešimtmetį prekybiniai ryšiai tarp valstybių buvo menki. Anot Zenono Ivinskio, sudarė 1,4% visos prekybos.[6] 1931 m. rugpjūčio 19 d. pasirašyta prekybos sutartis.

Pasiuntinių ir ambasadorių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Lietuvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ivan Lorenc, įgaliotasis atstovas nuo 1923 m. rugsėjo 11 d. iki 1925 m.
  • Serge Aleksandrovsky, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1925 m. liepos 20 d. iki 1927 m.
  • Aleksandr Arosjev, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1927 m. birželio 10 d. iki 1929 m.
  • Vladimir Antonov–Ovseienko, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1929 m. vasario 18 d. iki 1930 m.
  • Michel A. Karsky, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1930 m. gruodžio 15 d. iki 1937 m.
  • Boris Podolsky, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nuo 1937 m. sausio 25 d. iki 1938 m.
  • Pavel Krapivincev, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras 1938–1939 m.

Po 1939 m. nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Kaune liko trumpam neužimta, kol 1939 m. lapkričio 3 d. juo buvo paskirtas pirmasis pasiuntinybės sekretorius Nikolajus Pozdniakovas (įgaliotuoju ministru išbuvo iki Lietuvos Nepriklausomybės netekimo)

Pasiuntiniai TSRS[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]