Lietuvos ir Šveicarijos santykiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Flag of Lithuania.svg
LietuvosŠveicarijos santykiai
Flag of Switzerland.svg
Lithuania Switzerland Locator.png

Lietuva (žalia) ir Šveicarija (oranžinė) pasaulio žemėlapyje
 Pagrindinės datos:
 De jure pripažinimas iš Šveicarijos pusės: 1921 m. rugpjūčio 19 d.
 • Diplomatinių santykių atkūrimas: 1991 m. rugsėjo 5 d.
 Prekybos apimtys (2020):[1]
 • Lietuva → Šveicarija: 141,59 mln. eur.
 • Šveicarija → Lietuva: 70,99 mln. eur.
 Turistų srautai:
 • Šveicarija → Lietuva (2020): 2070[1]

Lietuvos ir Šveicarijos santykiai – dvišaliai tarptautiniai santykiai tarp Lietuvos ir Šveicarijos.

Nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugpjūčio 28 d. Diplomatiniai santykiai atkurti 1991 m. rugsėjo 5 d. Tarpukariu Šveicarija viena pirmųjų pripažino Lietuvos nepriklausomybę de jure – 1921 m. rugpjūčio 19 d.

Veikia Šveicarijos lietuvių bendruomenė. 2011 m. Šveicarijoje gyveno 1378 lietuviai[2], 2022 m. - 3212 Lietuvos piliečių.[3] Lietuvoje 2022 m. pradžioje gyveno 37 Šveicarijos piliečiai.[3]

Seime veikia Tarpparlamentinių ryšių su Šveicarijos Konfederacija grupė (dabartinis pirmininkas – Arminas Lydeka (LRLS)).[4]

Abi šalys yra Europos Tarybos, EBPO narės. Lietuvai atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Čekijoje, Ženevoje įkurtas Lietuvos konsulatas. Vilniuje veikia Šveicarijos garbės generalinis konsulatas. Ciuriche ir Montrė veikia Lietuvos garbės konsulatai.

Santykių istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji kontaktai LDK laikais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XVI a. vidurio Bazelio, Ciuricho, Ženevos universitetuose mokėsi didikų ir bajorų vaikų iš Lietuvos. Lietuviai bajorai vykdavo gydytis į Šveicarijos kurortus.[2] XVII a. į LDK vyko architektai ir skulptoriai iš Tičino kantono, kurio dalis yra dabartinėje Šveicarijoje.[5] Vienas žymiausių – Pjetras Pertis, architektas, suprojektavęs ir vadovavęs Viešpaties Jėzaus bažnyčios, Sluškų ir Sapiegų rūmų dekoravimui ir statybai Antakalnyje, dekoravęs Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios interjerą stiuko lipdiniais bei prisidėjęs prie Pažaislio vienuolyno pastatų ansamblio ir Vilniaus Katedros Šv. Kazimiero koplyčios dekoravimo.

Santykiai Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šveicarijoje įsikūrė sukilimų dalyvių, pabėgusių nuo Rusijos imperijos represijų. 1815–1817 m. prie Zoloturno gyveno Tadas Kosčiuška. 1839–1840 m. Lozanos teologijos akademijoje lotynų kalbą ir literatūrą dėstė Adomas Mickevičius.[2]

XIX a.–XX a. sankirtoje reikšmingai išaugo lietuvių studentų Šveicarijoje skaičius. Daugiausia, apie 110, studijavo Fribūro universitete 1895–1935 m., kur 1899–1915 m. buvo įkūrę draugiją „Rūta“.[2]

Šiuo laikotarpiu Šveicarija tapo ir kairiųjų pažiūrų lietuvių veikimo centru – būtent Ciuriche 1896 metais pradėtas spausdinti pirmasis Lietuvos socialdemokratų partijos laikraštis „Lietuvos darbininkas“, 1900–1901 metais leistas taipogi Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratijos laikraštis „Przegląd Robotniczy“. 1902–1904 m. ir 1914 Šveicarijoje gyveno Vincas Kapsukas – 1901-1903 m. studijavo filosofiją, sociologiją ir politinę ekonomiką Berno universitete Šveicarijoje, o 1914 m. buvo trumpai apsistojęs persikėlimo iš Lenkijos į Škotiją metu.

I pasaulinio karo metais Lozana, tapo lietuvių politinės veiklos centru – ten veikė Lietuvių informacijos biuras. 1916–1918 metais suorganizuotos trys Lozanos lietuvių konferencijos (taip pat dar viena suorganizuota Berne), kuriose dalyvavo Lietuvos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos lietuvių veikėjai ir sudarė Lietuvių tautos tarybą. Ši dar 1916 m. birželį iškėlė Lietuvos nepriklausomybės siekį. [2] 1915–1917 m. Fribūre veikė karo belaisvių ir tremtinių šalpos komitetas „Lithuania“.

Santykiai 1918–1940 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1918 m. gruodį, Šveicarijos vyriausybei sutikus, Berne įsteigta Lietuvos misija, kurios reikalų patikėtiniu paskirtas Vladas Daumantas, o pirmuoju ir antruoju patarėju atitinkamai Petras Klimas ir Vaclavas Lastouskis. 1919 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais reikalų patikėtiniu buvo paskirtas Jurgis Šaulys.

1921 m. liepos 19 d. Šveicarija pripažino Lietuvą de jure ir Lietuvos misija tapo oficialia atstovybe.

Nuo 1939 m. iki 1946 m. lapkričio 18 d., Šveicarijos vyriausybei suspendavus pasiuntinybės veiklą, Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras J. Šaulys vėl rezidavo Berne.

1929–1931 m. Ciuriche veikė Lietuvos garbės, 1931–1946 – generalinis garbės konsulatas. Šio konsulais buvo Vilhelmas Simonas (1929–1936 m.), Frydrichas Simonas (1936–1946 m.), 1938 metais vicekonsulu buvo S. Garbačiauskas.

Taip pat Ženevoje veikė Lietuvos delegatūra prie Tautų Sąjungos.

1922–1940 metais Kaune veikė Šveicarijos generalinis konsulatas (1922–1936 garbės konsulu buvo Georgas Vaigartas, 1936–1940 m. – Frydrichas Kaestlis).[6]

Visą 1918–1939 metų laikotarpį Šveicarijos universitetuose studijavo daug lietuvių, veikė studentų organizacijos. Nors Lietuvoje gyvenančių šveicarų bendruomenė buvo visai negausi, Lietuvos telegramų agentūros steigėjas ir pirmasis vadovas buvo šveicaras Juozas Eretas, 1919–1941 m. gyvenęs Lietuvoje.

Santykiai Lietuvos okupacijos metais[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šveicariją Lietuvos okupaciją de facto pripažino dar 1940 m. pabaigoje ir nuo 1941 m. nepripažino Lietuvos pasiuntinybės. Kita vertus, Lietuvos diplomatai išsaugojo diplomatines privilegijas, o pasiuntinybė ir konsulatas veikė iki jų mirties ir Šveicarija su Lietuvos diplomatinėmis atstovybėmis ryšius palaikė.[7] Be to, per II pasaulinį karą neutrali Šveicarija tapo Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklos centru: 1940 m. rugpjūtį ir lapkritį, 1941 m. liepą bei 1942 m. gegužės ir birželio mėnesiais Berne įvyko Lietuvos diplomatinės tarnybos pasitarimai dėl SSRS okupuotos Lietuvos ateities ir tolesnio atstovavimo, 1946 metai – Lietuvos diplomatinės tarnybos ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto atstovų konferencija.[6]

Pasiuntinys Jurgis Šaulys 1942–1945 metais laikinai vykdė ir Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo pareigas. Jam mirus 1948 metų Lietuvos pasiuntinio pareigas perėmęs buvęs pasiuntinybės pirmasis sekretorius Albertas Gerutis (nuo 1954 pasiuntinybės patarėjas, 1980–1985 įgaliotasis ministras) 1954 metais buvo ir Lietuvos diplomatinės tarnybos neoficialus atstovas prie Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės.[6]

II pasaulinio karo pabaigoje apsigyveno daugiau kaip 250 karo pabėgėlių lietuvių (Yverdono DP stovykloje veikė lietuviška mokykla, 1946 m. leistas leidynys „Lietuvių židinys“). 19461947 m. dauguma lietuvių išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, Australiją, Kanadą ir Šveicarijoje liko tik apie 50 lietuvių. Nepaisant to, likę lietuviai išliko aktyvūs visuomeniniame gyvenime. 1946–1985 m. Berne Lietuvių bibliografinis archyvas daugiausia Alberto Geručio pastangomis kaupė lituanistinę spaudą. 1948 m. Berne, o 1949 m. Ciuriche įkurtos Pasaulio lietuvių bendruomenės apylinkės, o 1950 m. įsteigta Šveicarijos lietuvių bendruomenė. 1951–1953 metais išleisti septyni žurnalo „Šveicarijos lietuvių žinios“ numeriai. 1961–1988 metais veikė lietuvių tautinių šokių grupė „Viltis“ (vadovė Joana Stasiulienė). 1974 m. ir 1990 m. surengtos Europos lietuvių studijų savaitės.

Santykiai po 1991 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1991 m. rugpjūčio 28 dieną Šveicarija pripažino nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, o 1991 m. rugsėjo 5 d. atkurti šalių diplomatiniai santykiai.

Po 2001 metų atnaujintas lietuvių žurnalo „Šveicarijos lietuvių žinios“ leidimas.[2] XXI a. pradžioje daugiau lietuvių vyko į Šveicariją studijuoti ir dirbti. Šveicarijos lietuvių bendruomenė rengia tradicines Advento, Kalėdų šventes Berne, Jonines Lozanoje. Nuo 2012 metų kasmet Šveicarijoje vyksta „Poezijos pavasario“ renginiai. 2019 m. duomenimis, Ciuriche veikė lituanistinis darželis mokyklėlė „Pagrandukas“ (nuo 2008 m.), Berne – „Saulutė“ (įsteigtas 2019 m.), Ciuriche – Lietuviškos knygos klubas (nuo 2001 m.)[2]

Pasirašytos šios sutartys: sutartis dėl investicijų skatinimo ir jų abipusės apsaugos (pasirašyta 1992 m., ratifikuota 1993 m.), sutartis dėl reguliaraus oro susisiekimo (pasirašyta 1994 m., ratifikuota 2001 m.), sutartis dėl abipusio vizų režimo panaikinimo asmenims, turintiems diplomatinius, tarnybinius arba specialiuosius pasus (1995 m.), sutartis dėl neteisėtai esančių asmenų atsiėmimo (Readmisijos sutartis) (1996 m.), protokolas dėl sutarties dėl neteisėtai esančių asmenų atsiėmimo įgyvendinimo (1996 m.), sutartis dėl abipusio vizų režimo panaikinimo (1997 m.), sutartis dėl keleivių ir krovinių tarptautinių vežiojimų automobiliais (1997 m.), sutartis dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo (2002 m.), susitarimas dėl Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos bendradarbiavimo programos, kuria siekiama sumažinti ekonominius ir socialinius skirtumus išsiplėtusioje Europos Sąjungoje (2007 m.)[8]

Yra įvykę aukšto lygio susitikimų tarp abiejų šalių vadovų. 2013 m. birželio 3 d. su oficialiu vizitu Lietuvoje lankėsi Šveicarijos prezidentas Ueli Maurer, kur susitiko su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite, o 2015 m. spalio mėnesį su oficialiu vizitu Šveicarijoje lankėsi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kur susitiko su Šveicarijos prezidente Simoneta Somaruga.

Švietimo, mokslo ir technologiniai mainai ir kultūrinis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Į lietuvių kalbą išversta Pėterio Bikselio, Frydricho Diurenmato, Heinricho Fėdererio, Makso Frišo, Jeremijo Gothelfo, Tomo Hiurlimano, Zojos Jeni, Gotfrydo Kelerio, Kristijano Krachto, Jurgo Lederacho, Heinricho Loitholdo, Gertrudos Loiteneger, Hugo Lečerio, Konrado Ferdinando Mejerio, Johanos Špyri, Pėterio Štamo, Oto Šteigerio, Roberto Oto Valzerio, Urso Vidmerio, Martino Zuterio kūrinių, Anemarijos Švarcenbach, Urso Faeso, Ulricho Knelvolfo publicistikos, pastatyta Frydricho Diurenmato, Makso Frišo dramų.[9] Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje yra daugiau nei 1 tūkst. egzempliorių leidinių vokiečių, italų ir prancūzų kalbomis.

Technologijų srityje bendradarbiaujama inovacijų sektoriuje ir Europos branduolinių tyrimų organizacijos veikloje.

Ekonominiai santykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2020 m. duomenimis, prekybos apyvarta tarp Lietuvos ir Šveicarijos siekė 212,58 mln. eurų, o Šveicarija buvo 28-a pagal prekybos apimtis Lietuvos prekybos partnerė.[1]

Prekybos balanse vyrauja eksportas iš Lietuvos į Šveicariją.

  • Eksportas sudaro 141,59 mln. eurų; Šveicarija yra 27-a pagal prekybos apimtis eksporto partnerė.
  • Importas sudaro 70,99 mln. eurų; Šveicarija yra 33-a pagal prekybos apimtis importo partnerė. Daugiausiai importuojami šie produktai: Farmacijos produktai (20%), katilai (boileriai), mašinos ir mechaniniai įrenginiai (20%), optikos, fotografijos, medicinos prietaisai (12%), elektros mašinos ir įrenginiai bei jų dalys (8%), ginklai, šaudmenys ir jų reikmenys (6%).

Pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį Šveicarija yra 14-a (investicijos siekia 433,51 mln. eurų). Savo ruožtu Lietuvos tiesioginių investicijų dydis Šveicarijoje 2020 m. buvo neigiamas.[1]

Pilietiniai mainai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metai 2016[10] 2020[11] 2021[12] 2022[3]
Šveicarijos piliečių skaičius Lietuvoje 22 37 32 37
Lietuvos piliečių skaičius Šveicarijoje 1 970 (2015) 2 801 2 960 3 212

Pasiuntinių ir ambasadorių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasiuntiniai Lietuvai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sąrašas nėra baigtinis

Pasiuntiniai Šveicarijai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šveicarijos ordinų kavalieriai lietuviai ir Lietuvos ordinų kavalieriai šveicarai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

17 Šveicarijos piliečių yra apdovanoti Lietuvos valstybiniais apdovanojimais. [14] Žemiau pateikiamas apdovanotųjų sąrašas:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 „Šveicarija“. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Nuoroda tikrinta 2022-02-05. 
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Šveicarijos lietuviai – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  3. 3,0 3,1 3,2 Migracijos metraštis 2021 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  4. Tarpparlamentinių ryšių su Šveicarijos Konfederacija grupė (lrs.lt)
  5. LDK istorija: Tičino architektai ir skulptoriai Lietuvoje XVII amžiuje (15min.lt)
  6. 6,0 6,1 6,2 Šveicarijos santykiai su Lietuva – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  7. Kraujelis, Ramojus (2008). https://kolekcijos.biblioteka.vu.lt/islandora/object/kolekcijos%3AVUB01_000388512. Lietuva Vakarų politikoje: Vakarų valstybių nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais. Vilnius: Vilniaus Universiteto leidykla. p. 199. ISBN 978-9955-33-371-5. 
  8. Šveicarija | Dvišalės sutartys | Tarptautinės sutartys | Užsienio politika | Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (urm.lt)
  9. Šveicarijos literatūra – Visuotinė lietuvių enciklopedija (vle.lt)
  10. Migracijos metraštis 2015 Archyvuota kopija 2022-07-05 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  11. Migracijos metraštis 2019 Archyvuota kopija 2022-09-20 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  12. Migracijos metraštis 2020 Archyvuota kopija 2021-11-21 iš Wayback Machine projekto., Migracijos departamentas prie VRM
  13. [1] (Ambasados Šveicarijoje inf.)
  14. Apdovanotų asmenų duomenų bazė, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]