Gintautas Mažeikis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Gintautas Mažeikis
Gintautas Mažeikis.jpg
Gintautas Mažeikis 2013 m. „Santaroje-Šviesoje“
Gimė: 1964 m. sausio 14 d. (53 metai)
Vorkuta, Komijos ATSR
Sutuoktinis(-ė): Natalija Mažeikienė
Vaikai:

Danielius, Gabrielius

Veikla: filosofas, visuomenės veikėjas
Sritis: kultūrinė antropologija, edukologija, propaganda
Organizacijos: Vytauto Didžiojo universitetas
Pareigos: profesorius
Išsilavinimas: filosofijos profesorius
Alma mater: 1991 m. Leningrado valstybinis universitetas

Gintautas Mažeikis (g. 1964 m. sausio 14 d. Vorkutoje, Rusija) – Lietuvos filosofas, kultūros teoretikas, antropologas, filosofijos profesorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1972–1975 mokėsi Lingailių pradinėje mokykloje (Šiaulių rajonas), o 1975 - 1979 m. mokėsi Šiaulių 4-ojoje 8-metėje mokykloje, 1979–1983 m. Šiaulių K. Didžiojo politechnikume. 1983-1986 atliko privalomą karinę tarnybą TSRS Šiaurės laivyne (Kolos flotilijoje). 19861991 m. studijavo Leningrado valstybiniame universitete, Rusijoje, Filosofijos fakultete, 19921996 m. Vilniaus universiteto doktarantūroje ir apgynė disertaciją tema "Renesanso simbolinis mąstymas". 1991–1992 m. dirbo Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete. 1992–2008 m. Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto dėstytojas, 1998–2008 m. Filosofijos katedros vedėjas. Nuo 2000-2008 m. pirmojo Lietuvoje Kultūrinės antropologijos centro Šiaulių universitete įkūrėjas ir direktorius. Nuo 2005 m. filosofijos profesorius. Nuo 2004_2008 m. Šiaulių universiteto žurnalo „INTER – Studia humanitis“ vyr. redaktorius. 2008 m. Vilniaus universitete Filosofijos fakultete apgynė habilitacijos procedūrą tema: "Socialinio dalyvavymo konstravimas: filosofinė antropologinė analizė ir kritika". Nuo 2008 m. Vytauto Didžiojo universiteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas,magistro programos "Socialinė ir politinė kritika įkūrjas ir kuratorius", bendros Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos kultūros tyrimų instituto, Europos humanitarinio universiteto Filosofijos doktorantūros komiteto pirminikas (nuo 2011 m.). Vizituojantis profesorius daugelio pasaulio ir Lietuvos universitetų.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokslinės veiklos sritys: filosofija ir kritinė teorija. Kritinės teorijos ir tyrimų lauke jo interesai aprėpia politinę antropologiją, ugdymo hermeneutiką, politinę komunikaciją ir propagandą, postmodernią filosofinę antropologiją. Mokslinių interesų sritys: filosofinė simbolinių mąstymo formų ir funkcijų kritika, propagandos analizė ir kritika, kūrybinių industrijų analizė ir kritika, politinės antropologijos tyrimai. Jo dėstomi dalykai universitetuose: „Šiuolaikinė socialinė ir politinė filosofija“, „Šiuolaikinė politinė antropologija“, „Propagandos analizė“, „Kūrybinių industrijų kritikos seminarai“ ir „Filosofiniai politinės lyderystės modeliai“. Taip pat filosofijos ir sociokultūrės antropologijos jungtys autoriaus diskutuojamos ir dėstomos Šiaulių, Vilniaus, Vytauto Didžiojo bei kituose Lietuvos, užsienio universitetuose. Autorius yra paskelbęs jau daugiau nei 60 mokslo straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose. Kelių monografijų autorius.[1]

Kūrybiniai, mokslo darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji knyga "Renesanso pasaulėžiūra ir kultūra" (1995 m.) parašyta kartu su Leta Dromantiene atspindi daugiausiai M. Heideggerio ir Konstantino A. Serhejevo požiūrį į antikinio antropocentrizmo, viduramžių teocentrizmo ir renesanso antropocentrizmo raidą. Kita Mažeikio monografija "Renesanso simbolinis mąstymas" (1998 m.) smarkiai išplečia disertacinius tyrinėjimus ir nagrinėja simbolinį mąstymą ir funkcijas renesanso humanizmo ,meilės filosofijos ir okultinės filosofijos srityse (atminties meno, hermetizmo ir kabalistikos), šių idėjų įtaką humanistiniams, politiniams, kosmologiniams sąjūdžiams ir tyrinėjimams. Mažeikio samprotavimams didelę įtaką darė Konstantino A. Sergejevo renesanso tyrinėjimai, M. Heideggerio samprotavimai apie Humanizmą, E. Cassirerio renesanso tyrinėjimai, F. Yates okultinės filosofijos ir atminties meno tyrimai. Kita Mažeikio monografija "Paraštės: minčių voratinkliai" (1999 m.) atspindi jo filosofijos sankirtų su kultūros studijomis, filosofine ir kultūrine antroplogija, diskursų analize pirmuosius tyrinėjimus ir savitos filosofinės eseistinės kalbos, poetikos formavimąsi. Monografija yra "Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika" (2005) išplečia I. Kanto tyrinėjimus "Antropologija pragmatiniu požiūriu" šiuolaikinės kultūrinės antropologijos, poststrulktūralizmo (M. Foucault) ir postmodernizmo (R. Rorty) kontekste, aiškina kooperuoto subjekto raidą, jo gebėjimų plėtą, oponuoja ideologiniam subjektui, aiškina propagandos žmogaus ir filosofinės antropologijos sankirtas. 2006 m. pasirodo Mažeikio metodinė priemonė: "Propaganda", kurioje pagilinamas filosofinės antropologijos ir ideologijš bei propagandos žmogaus aiškinimo konfliktas. Monografijoje "Kompetencijų ugdumo sistema taikant kooperuotų studijų mketodą" (2007 m.) plėtojama kooperuoto subjekto, priešinamo ideologiniam subjektui idėja, aiškinama apie savikūros, saviugdos kooperacijos procese svarbą, nagrinėjamas kooperuotų studijų santykis su pragmatizmo filosofija (J. Dewey, R. Rorty), kitumo ir skirsmo idėja (E. Levinas, J. Derrida), sąrtšiaisu mokymusi tarnaujant bendruomenėms. Ši knyga pagilina Mažeikio plėtojamas komunitarizmo ir kooperuoto revoliucinio laiko idėjas pedagogikos kontekste, sieja pedagoginę hermeneutiką su kooperacijos ir gebėjimų kaupimu, kaip bendru kultūriniu ir civilizaciniu principu. Mažeikis yra Kooperuotų studijų ir tyrinėjimų pradininkas Lietuvoje. Vis dėlto skirsmo, alternatyvos, nepanašumo ir egzistenzinės dramos idėjos buvo plačiau gilinamos bendroje su Jonu Ruškumi monografijoje "Neįgalumas ir socialinis dalyvavymas" (2007 m.). Joje nagrinėjamos skirtingumo įgalinimo ir kooperacijos galimybės tarp įvairias galias tuinčių asmenų, nagrinėjamos represinės erdvės ir judėjimo trajektorijos, hegemoninis egzistencinis ritmas, kuris žaloja skirtungą įgalumą turinčius asmenis. 2010 metais paskelbiama platus Mažeikio tyrimas "Propaganda ir simbolinis mąstymas", kuriame iš dalies tęsiamos kai kurios renesanso tyrinįjimų temos, sietinos su renesansine propagandosinstitucoijos kilme ir jos sąsajomis su religinės ir politinės retorikos estetika. Taip pat remiamasi E. Cassirerio simbolinių mąstymo formų (maginės, mistinės, religinės, estetinės, mokslinės, kalbinės) idėja ir parodoma, kaip šiuolaikinė propaganda jomis naudojasi, modifikuoja, realizuoja kino ir literatūros kūryboje. Taip pat Mažeikis išplečia propagandos tyrinėjimo metodą, kritinės diskurso analizės metodą, institucinės ir biografinės analizės derme. 2012 metais pasirodė jo knyga: "Po pono ir tarno: lyderystės ir meistrystės dialektika", kurioje plėtojama nauja jam tema: kritinė teorija, sietina su H. Marcusės, T. Adorno ir J. Habermaso darbais. Knyga skirta šiuolaikinės lyderystės teorijų ir praktikų kritikai remiantis propagandos, ideologijos, manipuliacijos, spektaklio ir vartotojų visuomenės kritika. Lyderystei yra priešinama istoriškai ir antropologiškai aptarta meistrystės tema. 2013 m. buvo išleista jo knyga: "Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės", skirta sąmoningo tapimo nepanašiu, skirtingu idėjai ir būdams. Knygoje remiamasi dramatiniu biografiniu tyrinėjimo metodu, priešinamu instituciniam socialiniam konstruktyvizmui.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinė veikla: dalyvavimas pilietiniuose, meniniuose, antropologiniuose, religiniuose renginiuose, jų organizavimas. Gintautas Mažeikis dalyvavo daugiau nei 15 kartų tarptautinėse mokslo konferencijose įvairiose pasaulio šalyse. Taip pat dalyvavo tarptautiniuose mokslo projektuose: „Baltijos tautos“ (1999–2004 m.), „Universiteto ir bendruomenės santykių vystymas Baltijos šalyse“ (2001–2003 m.), „Pilietiškumo ir kooperacijos plėtra Šiaulių universitete kaip vietinės demokratijos programos dalis“ (2004 m.), „Euroregiono „NemunasAlytaus (Lietuva) ir Suvalkų, Augustavo, Seinų (Lenkija) kūrybinių industrijų žemėlapis“ (2006 m.). Dalyvavo ir respublikos ES fondų arba VMSF remiamuose projektuose: „Visuomenė ir gyvenimo stiliai: socialinės harmonijos link“ (2003–2006 m.), „Kūrybinės industrijos Alytaus ir Utenos apskrityse“, „Naujų žinių ir aktyvaus neįgaliųjų bei jų šeimų socialinio dalyvavimo strategijų ir metodų kūrimas“ (2004–2005 m.), „Lyčių studijos ir tyrimai: sąvokų žodynas“ (2004–2006 m.), „Ekonominio augimo kūrybinių industrijų ir kūrybinių klasterių vystymą Alytaus\Lietuvos\Lenkijos regionuose“ (2006–2007 m.), „Sėkmingos studentų karjeros plėtotė diegiant inovatyvų kooperuotų studijų metodą (KOOPERIA)“ (2007–2008 m.). Šiuo metu vykdo „Propagandos istorijos ir įtikinėjimo technologijų“ tyrimus. Vadovavo disertacijai (VDA) ir vadovauja disertaciniam darbui (VDA). Buvo 4 humanitarinių mokslų disertacijų oponentas ir tarybos narys, 4 socialinių mokslų disertacijų oponentas ir tarybos narys, 2 habilitacijos procedūrų komisijos narys, parengtų ir patvirtintų bakalaurinių, taip pat magistrinių studijų programų rengimo gr. pirmininkas.

Filosofiniai samprotavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

G. Mažeikis mano, kad žmogus, kuris sako, kad yra laisvas be dramos, meluoja. Nepakankamas dėmesys kultūrai – reali grėsmė pačiai valstybei. Moralė gali naikinti kultūrą ir atvirkščiai. Jo moto: vadovautis proceso, konflikto ir veiksmo paradigmomis.

Apie G. Mažeikio vieną iš keturių monografijų plačiau[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

G. Mažeikio monografijoje „Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika“ dėstoma filosofinės antropologijos istorija, pragmatizmo ir neopragmatizmo santykis su filosofine antropologija, taikomosios filosofijos ir antropologijos aspektai bei jų santykis su moderniomis ontologijos ir gnoseologijos problemomis. Knygoje plėtojama diskusija tarp postmodernios filosofijos ir simbolinės bei interpretacinės sociokultūrinės antropologijos, aptariamos šias disciplinas siejančios problemos. Autorius pateikia analitinės antropologijos apibūdinimą, analizuoja subkultūras, lokalinį žinojimą, neošamanizmą, susvetimėjimo ir kultūrinės vaizduotės problemas. Knygoje diskutuojama apie šiuolaikines Lietuvos ir pasaulio aktualijas, susijusias su tradicijų deformacijomis, su subjekto fragmentacija, su vaizduotės industrijos įsigalėjimu bei maginio, simbolinio ir ideologinio mąstymo transformacijomis.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Renesanso pasaulėžiūra ir kultūra, mokomoji priemonė aukštosioms mokykloms, Šiaulių pedagoginis institutas. P. 133. bendraautorė Leta Dromantienė, 1995 m.
  • Renesanso simbolinis mąstymas. ALF, Šiaulių universiteto leidykla, 1998 m. P. 280.
  • Paraštės: minčių voratinkliai. Šiauliai: Saulės delta. 1999 m. P. 304.
  • Filosofinės antropologijos pragmatika ir analitika. Šiauliai: Saulės delta. P. 349, 2005 m. ISBN 9955-522-52-6
  • Propaganda, mokomoji priemonė aukštosioms mokykloms, 2006 m.
  • Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas, bendraautoris Jonas Ruškus, 2007 m.
  • Kompetencijų ugdymo sistema taikant kooperuotų studijų metodą, 2007 m.
  • Kooperuotų studijų vadovas, 2004 m.
  • Kooperuotos studijos (bendraautoriai: R. Karvelienė, V. Šidlauskienė), 2003 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gintautas Mažeikis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 495 psl.
  • Apie Gintautą Mažeikį knygoje: „Kas yra kas Lietuvoje 2009“, UAB „Neolitas“, 2009 m.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]